Kijevo kotletai šiaip įeina į tą kategoriją patiekalų, kurių aš niekada nedarysiu, nes, man atrodo, ta kategorija parodo, kad tu esi beviltiška moteris, kuri neturi ką veikti ir iš nevilties daro visokius seniai nebeaktualius patiekalus. Dar į šitą kategoriją įeina balandėliai. Daugiau kitokių patiekalų šiuo metu nesugalvoju. Tai nereiškia, kad Kijevo kotletų aš nemėgstu. Jeigu daugiau nebūtų ką valgyti, tai aš juos valgyčiau, bet dažniau jie mane nervina, negu kad aš jais džiaugiuosi. Ypač nervina, kai perpjauni tu jį ir karštas sviestas ištrykšta ant kompo ekrano (dar taip būna su medžioklinėm dešrelėm).

Nežinau, su kuo palyginti neaktualius patiekalus. Tai nereiškia (ir vėl čia aš teisinuos), kad jie gaidiški, tiesiog mes gyvename pasirinkimo amžiuje, kai galima gauti ką nors skaniau ir greičiau ir įdomiau. Čia kaip tokia grupė Uriah Heep. Kai aš buvau dar metalistė (nu čia netikslu, nes aš labiau buvau progresyvinio roko dievukė), tai mama man davė šios grupės tokį medinį pakabuką ir aš ilgai svarsčiau, ar būtų kieta jį nešioti, bet nusprendžiau, kad ne, nes šios grupės per žemas psichodelikos lygis. TAI NEREIŠKIA, kad šita grupė šūdina, bet tiesiog man yra kai ko svarbiau už ją, dėl to jinai nefigūruoja mano minčių sluoksniuose. Beje, aš vieną kartą rašiau savo kitame bloge apie minčių sluoksnių teoriją: čia (reikia pavažiuoti žemyn iki posto, kuris vadinasi “Filosofinis susimąstymas”, bet galit ir kitką paskaityti).

Read More

Čia tokia nauja skiltis šiame bloge, skirta knygai apžvelgti, kai iš jos tingėjosi gaminti arba neišėjo pagaminti. Man tai tinka abu variantai, nes iš pradžių tingėjau, po to, kai galiausiai išsirinkau receptą, man jis neišėjo, bet čia per mano pačios klaidą, o ne per knygos klaidą. Aišku, racionalioms vargo pelėms kyla klausimas: o kam tada išvis tu pirkai šią knygą? Nx, kai nekenčiu žmonių, kurie klausia, kam pirkt knygas. Reiškia jie yra visiški daunai ir imbecilai, nes knygos - gyvenimo pagrindas ir geriausia interjero detalė, kuri iš mados neišeina jau kokį milijoną metų. Tik nesupraskite klaidingai - nevertinu knygos kaip interjero detalės tuo atveju, kai pas Snoro banko direktorių ant stalo guli koks nors mados albumas. Aišku, kad tai trioxala, nes jis toliau savo lašinių į mados horizontus nieko nemato. Interjero detalė knyga geriausia yra todėl, kad kambariui užtenka lentynų su knygomis, nebereikia jokių nuperstų Venecijos stikliukų, Utenos alaus bokalų kolekcijos, vėduoklių, užuolaidų ir dar visokio brudo. Dėl to aš ir noriu turėti daug knygų, bet jų noriu turėti daug ne dėl to, kad būtų ką į lentynas įdėti, o noriu turėti daug tų, kurios man patinka, nes jos man patinka ir aš jų noriu!

Read More

Uwaga! Aš pervadinau rubriką ”Vintage receptai” į “Iš knygos”, kad visokiems lodoriams aiškiau būtų!

Man gnocchi norisi vadinti nachiais arba gnočiais, bet tik jau ne taip, kaip jie iš tikrųjų tariasi realybėje. Dėl to specialiai ir jų taip neįvardysiu. Jie skirtingi nuo visų kitų pirmiausia savo stiliumi, nes kadangi man labai tingėjosi daug kočioti ir volioti, tai virtiniai išėjo tokie rupaus primityvizmo stiliaus (aiškiai pastebimos asociacijos su žmonijos eros pradžios moline keramika). Antriausia, dažniau šie objektai gaminami yra iš bulvių, o manieji gaminti iš rikotos sūrio (ir meilės). Nors meluoju, greičiau su neapykanta jie buvo. Neapykanta šiaip nekenkia skoniui, nes pagalvokit: jūs makdonalde užsisakot burgerį ir jį pagamina koks nusistekenęs studentas, nemiegojęs tris paras ir dar jam rytoj kolis (ne šuo, o egzas). Tikrai studentas keiks jus, kad ko jūs čia sugalvojot būtent šiandien suvalgyti burgerį, bet vistiek burgeris bus vienodo skonio. Kai kurie žmonės nesupranta, kad maistą gaminant gali apimti įvairiausi jausmai, ne tik meilė ir levandų kvapo Paryžiaus Toskanos dvasia. Neapykanta mane trumpam prigavo todėl, kad ta virtinių tešla užkniso, labai jau jinai lipni buvo, o knyga prigrasino, kad šiukštu miltų negalima padaugint. Ir tada aš pagalvojau, kodėl aš negaliu būti virtuvės van Gogas ir tiesiog leist sau improvizuot. Kaip kažkada man piešimo mokytojas pasakė: “Tu turi savo stilių”, nes aš gerai nupiešiau kaulą.

Read More

Kodėl taip akcentuoju žodį realiai? Todėl, kad šis keksas garantuotai yra drėgnas, ta prasme, čia net prisiekt nereikia. Čia ne iš tų receptų, kur panaudojami visi įmanomi kepiniui žodžiai (drėgnas, purus, skanus, saldus, lengvai trupantis ir pan. kepinys) o iškepa koks nors mėšlo pyragas. Primena man matytą laidą per kažkokį regioninį kanalą (vaikystėje manęs maistream nedomino): ten tokia regioninės pardės pardavėjos stiliaus bobelė darė masažą turbūt savo kaimynkai arba švogerei, ir sako: “Šitas masažas labai atgaivina jūsų odą, skaistina, jinai tampa blizgi, matinė”). Nuo tada ši frazė man įstrigo visam laikui. Išvada tame, kad šitas keksas ne joks ne matinis, o blizgus, drėgnas, tiesiog persisunkęs sunka (skamba kaip sviestas sviestuotas, tik kad šitam recepte jo nėra), biški sudribęs kaip ir kiekviena seksuali moteriškų formų moteris (ir vėl sviestas sviestuojasi, bet ką aš galiu padaryt. Bet nemanot, kad sviestas sviestuotas yra oksimoronas. Nes juk net debilas ar supermama, paklausta, kokia yra sviesto savybė, atsakytų, kad sviestuotas jis. Bet su oksimorono suvokimu man sunkiai sekasi, todėl, jei čia skaito koks lingvistas, gal galėtų pakomentuoti. Labiau suvokiu tokias sąvokas kaip “nagų lakas”, “soliariumas”). O dėl to, kad kiekviena seksuali moteris turi būti biški sudribus, tai čia reiškia nesusikūprinus, o su lengva lašinio danga ant viso kūno. Čia jūs susimąstot, ar aš tokia. Aišku, aš tokia, graži, protinga ir drėgna. Bet kokius 2 kilus norėčiau numesti.

Read More

Taip jau gavosi, kad šeštadienis mano praėjo visai turiningai. Planas buvo sėdėjimas prie kompo ir kas nors neįspūdingo pietums, bet išėjo sėdėjimas prie kompo ir įspūdingi pietūs.

Viskas dėl to, kad mano vaikinas užsinorėjo burgerių valgyti. Nuo to laiko, kai labai skanius padariau vegburgerius, tapau, galima sakyti, šiokiu tokiu burgeriu ekspertu namie. Iš pradžių galvojau, kad bus čia daug terlionės, bet interneto pagalba per sekundę radau labai lengva receptą, tai tiek. Nežinau, ką čia daugiau pasakoti.

Read More

Ši sriuba patiktų mano močiutei, nes jai (sriubai, ne močiutei) galima panaudoti sudžiūvusį batoną, kuris gulinėja (arba ritinėjasi) duoninėje ir jį gaila išmesti (aš tai radau kitą išmetimo būdą, dėl kurio negriaužia sąžinė - išmetu paukščiams pro langą). Nes mano močiutė nieko neleidžia išmesti - net margarino dėžutės, nes AFDRUG. O jei batoną išmestum, tai o Jėzau, koks uraganas pakiltų namuose. Čia susiduria dvi skirtingos žmonių natūros, nes aš tai esu išmetimo dievas (ir dar mano kiniškas horoskopas - drakonas). Nieko man negaila, tik mažų šunelių. Minimalizmo savybę paveldėjau iš tėčio (skirtumas tik tas, kad jis nieko neišmesdavo, nes jis tiesiog netvarkydavo namų, bet man leisdavo viską išmesti). Man baisiausia, kad žmogus taip prisiriša kartais prie kokio rakando, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo. Tokie žmonės beveik prarasti. Tikiuosi tokia aš niekada netapsiu. Kitas levelis - prisirišimas prie kažkokio daikto padėjimo VIETOS, praktiškai nepagydomas atvejis. Bandžiau taikyti įvairias terapijas šiuo atveju. Galu gale tą objektą išmečiau į konteinerį, o ant viršaus dar užkroviau šiukšlėmis iš visų namų kambarių. Deja, kitą dieną jis stovėjo toje pačioje vietoje ištrauktas iš konteinerio, garantuotai net ir nepraplautas. Pasišlykštėjimui dar pridėsiu faktą, kad tai buvo dantų šepetėlių laikymo indas pripelijusiu dugnu.

Jeigu jūs irgi esate tokios nenusakomai mane nervinančios prigimties, galite šią sriubą sau pasitiekti iš margarino dėžučių.

Read More

Panaudojau žodį “vargšams” pavadinime, nes tikiuosi, kad jis sugeneruos man daugiau lankytojų srauto.

Šis patiekalas virtuvėje prilimpa dėl tokių priežasčių:

1) nes jis cool, t. y. pigus

2) nes jis universalus, t. y. aš jį valgiau su makaronais, bet jis derėtų ir prie kokios nors gurmaniškos duonos, vištienos kepsnio be nieko, skrudintų bulvių ir pan. Jis šiek tiek primena maklę, kurią aš gaminau anksčiau, bet yra subtilesnis ir labiau užneša į Europos pietų virtuvę, gal Italijos sakyčiau

3) nes jį lengva padaryti ir iš tokio kiekio, kurį pateiksiu, keturi žmonės gali pasprogti nuo persivalgymo. Taip pat ragù gali stovėti šaldytuve porą dienų ir nieko jam neatsitiks. Vienintelis dalykas, kuris gali įvykti - jums atsibos jį valgyti

4) nes lęšius būtina yra inkorporuoti į savo dietą. Žiemą, kai visos daržovės pardėse būna nudažytos ir be skonio, lęšiai man jas atstoja. Taip pat jie yra labai sveiki, nors nežinau kuo, nes nesigilinu į visokius angliavandenius. Visada pravartu jų turėti spintelėje, kaip ir pravartu visada turėti juodą suknelę (pravarčiausia aišku turėti milijoną rūbų apskritai).

Read More

Tai graikiškas patiekalas, bent jau taip sako internetas. Graikija tokia šalis, kuri nėra svajonių šalis, o yra reali šalis, pasiekiama. Palyginčiau ją su S. Wonder‘io muzika, kurios dabar klausau. Tai muzika, kuri prieinama kiekvienam žmogui, bet tai nereiškia, kad ji dėl to bloga. Mažai yra tokios muzikos, kuri būtų visiems prie širdies ir dar gera. O kiti dar galvoja “Aha, ši muzika visiems patinka, dėl to reiškia ji šūdina” (čia tik tarp kitko, nes jie esa kvailiai). Tai Styvis Stebuklas tikrai pateisina savo pavardę. Tingiu daugiau šią paralelę reflektuoti. Geriau papasakosiu, ką aš veikiau Graikijoj.

Graikijoj aš dirbau. Bet ne ten kur dauguma vidutinio intelekto koeficiento vertės vadybininko išsilavinimo studentų važiuoja. Jie visi važiuoja prie jūros, ten, kur balti namukai. Aš važiavau prie sienos, ten kur analfabetai ir albanai vaikštinėja kalnuose ir gali tave primušti. Čia man taip sakė mano vienintelė draugė Maria. Nes mane traukė labai tie kalnai. Dar vienu metu ten pažiūrėjau filmą Into the Wild, pagalvojau, ką, aš gal ne laisvas žmogus? Nx aš negaliu kalnais palaipiot? Pamatyt pasaulio? Taip ir nepalaipiojau. Palaipiojau tik girta ant baro. Lipau aš ten dėl to, kad dirbau barmene. Bet labiau dirbau gėrike. Bet man visai patiko, nes nebuvo niekada jokio paxmo. Ne taip, kaip dabar, su panikos priepuoliais. Vieną kartą man senis sako: “Wie viele cocktail fur dich du gehen tanzen?”. Und dan ich sage: “Zehn!”. Galvojau, gurkšnosiu po vieną visą vakarėją iki 5 ryto, kai viskas jau turi užsidaryti ir pabėgsiu miegot. Bet šeimininkas man liepė visus dešimt iš karto pasistatyt ant baro ir iškart gert, dėl to po to aš nieko nebeatsimenu.

Pereidama prie patiekalo pasakysiu tik tiek - aš tokio Graikijoje neragavau. Tiesiog Maria man darydavo valgyt kai ką kitą. Labai daug jie valgė patiekalų iš lęšių, po to dar dažnai gaudavau kiaušinių, kepsnių (tai buvo patys skaniausi kepsniai mano gyvenime), ryžių arba makaronų su tokiu raudonu padažu ir dar mano mėgstamiausią mišrainę su makaronais, tunu ir gruzdinta duona. Pats šlykščiausias patiekalas būdavo vištiena ryžių sriuboje su citrinom. Aš jį visada atiduodavau tokiam šuniui (už tai mane Dievas nubaudė poodiniais spuogais tuo laikotarpiu). Kasdien Maria pirkdavo duoną, kažkas panašaus būtų į čiabatą, ir valgydavo ją su viskuo. Tokia ta reali Graikijos šaknų-kaimo virtuvė. Nes aš gyvenau kaime prie miesto, kuris vadinasi Florina. Man labai patiko mano maisto racionas. Taip pat per dieną suvalgydavau po pusę arbūzo ir po dėžutę ledų, nes man buvo liūdna. Po to jau nebebuvo, kai pradėjau maudytis bapkėse.

Pradžioje buvo liūdna, nes aš buvau Dievo apraiška kaimo vidury, gyvenau name, kurio kaimynystėje iš abiejų pusių buvo kurvynai ir niekas nemokėjo angliškai kalbėti (išsisukti iš situacijų man padėjo esperanto ir kūno kalbos žinios). Taip pat visi kaimiečiai irgi galvojo, kad aš kurva iš Rumunijos. Po to pamatė, kad manęs taip lengvai nepaimsi. Tai va, aš sėdėdavau lauke, žiūrėdavau į tuos kalnus, kukurūzų lauką, įsivaizduodavau, kad aš jau savo svajonių šalyje - štatuose… Bet į realybę mane grąžindavo povo klyksmas iš kaimyninio kiemo. Ir tada aš eidavau į barą, kur visokie chrepukai prašydavo, kad aš padaryčiau jiems frappe. Taip ir neišmokau žmoniškai jos padaryti.

Ir vėl aš nutolau nuo patiekalo būties. Mane patraukė šis patiekalas, nes jame naudojamas vienas mano valgomiausių ingridientų - vištiena, o taip pat vienas ingridientas, kuris savo forma, spalva ir faktūra galėtų būti puikiausiu aksesuaru - baklažanas. Ir nes kad jis tipo graikiškas (patiekalas, ne baklažanas). Man vistiek patinka Graikija, kadanors aš į ją sugrįšiu triumfuodama kaip Napoleonas. Sunku man žodžiais aprašyti jausmus šiai šaliai.

Read More

Visų pirma, tai aš iš tikrųjų nevegetarė. Man taip noris pasakyt, kad visi ten žaliavalgiai debilai, bet gal geriau būsiu neutralioje pozicijoje.

Aš tiesiog nevalgau mėsos dažniausiai, nes dažniausiai man jinai neskani ir aš pati nemoku jos skaniai padaryti. Bet tuo pačiu iš mėsos srities aš valgau šiuos produktus: šašlus, picą su šonine, medžioklines dešras, šiaip dešrą kartais, mėgčiau ir steiką, minimum už 70 lt. Valgiau faršą kažkada, bet dabar nebepatinka man jisai. Tik kotletai namie patinka. Bet užtat aš valgau vištieną ir labai retai žuvį. O jei galėčiau, tai išvis valgyčiau tik ledus ir saldumynus.

Jau seniai norėjau išbandyti vegetarišką hamburgerį, kur mėsa pakeičiama kuo nors. Daug tokių receptų vaikšto internete. Absoliučiai nesigailiu, kad pabandžiau, nes buvo skanu (prisiekiu savo visais rūbais) žiauriai. Ir sveikiau, negu faršas su šūdais iš Iki. Ir netgi pagalvojau, kad čia yra cool receptas, nes jis pigus! Ir kadangi persivalgoma nuo praktiškai vieno hamburgerio, tai iš mano kiekio gali pavalgyti 8 žmonės! Nerealu!

Read More