Pastaruoju metu mano gyvenime vyravo žlugusios nuotaikos. Aš pradėjau abejot viskuo, išskyrus maistą - nes jo vistiek reikia, kad ir kaip šis pasaulis atrodytų sušiktas ir šūdinas. O depresija skatina asmenį valgyti visokias nesamones, dėl kurių po to griaužia sąžinė: čipsus, bandeles, kurios gražiai atrodo, bet iš tikrųjų yra neskanios, pusfabrikačius, lenkiškus šokoladus iš kioskelio prie darbo ir panašiai. Kai kameroje atsirado vištienos gabalas, aš dvi savaites bijojau iš jo ką nors gaminti, nes galvojau, kad man neišeis. Bet išėjo, ir dėl to, kad šį receptą aš pati sugalvojau, nes depresiją reikia gydyti nuoširdumu ir kūryba (taip pat pinigai/pirkiniai irgi būtų tinkamas gydymo būdas).

Vienu žodžiu, šitas džiuginančio skonio vištienos patiekalas skanus išeina visada.

Dabar mano liūdnumo jausmai aprimę, paniką kelia nebent šito blogo fono spalva. Kažkada aš ją pakeičiau į baltą, bet tada supratau, kad balta spalva man neasocijuojasi su skanėstais (nebent su džiovintais kokosais, bet aš jų nemėgstu). Balta spalva labiau tinka mano svajonių namams, lėkštėms ir meniškiems puslapiams. Bandau atkeisti į tą rudą, kuri buvo prieš tai, bet aš jos neberandu.

Grįžtant prie recepto, aš jį gyvenime dariau tris kartus. Visus tris kartus žiauriai jis man patiko, o taip pat ir mano šeimai patiko (čia didelis įvertinimas, nes aš gyvenu visų gyvenimo sričių kritikų šeimoje). Kame užsimezga tas patiekalo patikimas, aš nežinau ir tingiu galvoti. Aš apskritai net ir rašyti čia tingiu, nes atrodo, kad man nebesiseka to daryti. Išvis man nieko nebesiseka ir aš tuoj tapsiu tuo, ko labiausiai bijau - lesbiete (turiu omeny iš gyvenimo būdo stiliaus). Nuo tokių minčių mane tikrai apsaugotų šitas vištienos patiekalas, jei būtų dabar ant stalo. Deja, šiuo metu aš kūdinuosi, nes užpiso amžinai išsipūtęs pilvas. Kita vertus, gal aš storėju nuo depresijos? Grįžtant prie recepto vėl, tai gal jau ir išvardysiu, ko jam reikės, kad pagydytų depresiją dviems nuo interneto priklausomiems asmenims:

vištienos krūtinėlės (aš paskutinį kartą naudojau papus su kaulu, tai ten turbūt buvo visa krūtinėlė. Tai reiškia, reikia cielos vištos krūtinėlės, ta prasme, iš abiejų pusių kad būtų po krūtį. Man žodis “krūtis” kažkodėl primena mano studijas. Grynai įsivaizduoju dėstytoją, kuris šneka apie kokią nors antikinę skulptūrą ir pavartoja šį žodį, stengiasi, kad nuskambėtų neutraliai, bet vistiek mintyse pradeda galvot visokius nešvankius dalykus);

3 v. š. aliejaus (ne alyvuogių, nes čia tipo labiau rytietiško skonio patiekalas);

vieno laimo sulčių (man pasisekė, nes aš bliūdelyje radau vieną apdžiūvusį laimą, kuris matyt buvo skirtas kokteiliams. Nors kokteiliai mano gyvenime tai objektai iš kitos dimensijos (turčių), aš šiuo metu esu vargo dimensijoje);

imbiero (šitą tai labai sunku numatuoti. Tarkim tiesiog iš akies reiktų smulkiai sutarkuoti tokį jo pagaliuką, kad būtų nei per daug, nei per mažai);

kaip gi be vampyrų priešnuodžio - 3 skiltelės, sutrėkštos;

didelis svogūnas;

garam masala prieskonių (akivaizdus užsilikimas nuo praeito recepto);

mažas indelis jogurto be nieko (gal ir kvailas tas pasakymas jogurtas be nieko, nes gali reikšti, kad jis ir pats savęs neturi, t. y. tuščias indelis tėra. Nors jei paanalizavus antonimiškai - jei jogurtas be nieko, vadinasi, jis su viskuo, o čia jau tema mano naujai knygai);

paprikos prieskonių (nežinau, kodėl aš juos dėjau);

kario;

dviejų pusių citrinos (nu arba vienos, kuri vėliau perpjaunama per pusę).

Čia šioje foto matosi pusiau pagaminta vištiena ir pats šlykščiausias pasaulyje lėkščių dizainas.

Iš pradžių reikia vištienos erogenines zonas užmarinuoti, kad jos normaliai sudrėktų ir būtų galima atlikti gamybos aktą. Taigi, į bliūdą šliūkštelnam aliejų, laimo sultis, sudedam ištrėkštus česnakus, sutarkuotą imbierą (šiaip imbierą labai patogu tarkuoti virš marinavimo bliūdo, tada ten inlaša dar skanių jo sulčių), garam masalos aš dėjau vieną a. š. Viską sumaišom su šaukštu, kad už panagių neprilįstų visokio planktono. Galima trumpam kyštelt į šaldytuvą ir per tą laiką supjaustyt svogūną.

Dabar kepimo valanda: į keptuvę talpiname vištieną be papildomo aliejaus, nes jo ir taip buvo marinate. Viską reikia iš bliūdo išversti - keptuvėj turi būti ir imbiero draiskanos, ir česnakai. Kiekvienas lašelis čia svarbus (ir dar kiekvienas lašelis svarbus, kai geriama paskutinė bonka ir jau nebedirba pardės, kad dar eitum nusipirkt). Kepiname tiesiog tol, kol iškepa vištiena, beriame kario ir paprikos (bet nedaug reikia). Tada ją reikia išimti iš keptuvės ir padėti kažkur atskirai (aš tai dar ant viršaus užvariau šiek tiek garam masalos). Į keptuvę eina svogūnas - čia grynai pasakysiu kaip virtuvės šefas, bet svogūnas, kai kepinasi tose laimo aliejaus liekanose, įgauna žiauriai skanų citrininį skonį. Nereikia jo visiškai sukepinti, reikia, kad išliktų traškus, eina sau, kaip skanu. Tai užtrunka apie 4 minutes. Tada ant svogūno, primažinus ugnį, reikia sukrauti jogurtą ir viską maišyti, kad neužputotų. Porą minučių pamaišius belieka priaddinti pačią keptą vištieną atgal į keptuvę. Dar koks trejetas minučių lengvo maišymo ir viskas.

Patiekimas - būtinai su ryžiais ir būtinai su citrinos sultim, kurias reikia išspausti iš citrinos. Žiauriai geras patiekalas, grynai suvalgyčiau dabar jo penkias porcijas.

Ai, beje, su svogūnu galima pakepinti dar čili susmulkinto, bet aš to nedariau, nes:

1. Man šiaip patinka Rimi pardės, bet ten vaisių daržovių skyriai tai atsiprašant. Nieko juose niekada nebūna. Čili irgi nebuvo.

2. Kai dariau pirmą kartą su čili, tai man gal biški buvo per aštru. Bet visokiems stipriems žmonėms sueitų.