Galiu drąsiai pasigirti, kad aš tikrai išradau žodį “cukinys” - šiandien tikrinau google ir tokio žodžio nėra. Kadangi lengvai galiu išrasti bilenką, tai išradau šį žodį, jis reiškia “cukinijų kepinys”. Kitaip sakant, cukinys. Esu labai protinga ir atsakinga, todėl apmąsčiau ir situaciją, kad kitiems asmenims šis žodis gali asocijuotis su cukatais-cukatomis (nežinau, ar cukatos vyrai, ar moterys). Kažkodėl mane ką tik ištiko meilės ir susižavėjimo savo bernu priepuolis. Man atrodo, aš meilės dievas, ta prasme, to dvasinio ryšio ir gerų bangų skleidimo. Grįžtant prie cukatų, tai cukinys skamba lygtais kažkas bendro su cukatomis būtų. Bet taip nėra, nes cukatos jau seniai išėjo iš virtuvės mados (jos buvo madingos penktoj klasėj per darbų pamokas).

Žodžiu, cukinys. Jo atsiradimo mano virtuvės receptrobe (nuo žodžio garderobas) istorija tokia: tiesiog namiese buvo cukinija, bet ne ta pailga, o tokia žiauriai didelė kaip kamuolys. Ir visi tos cukinijos nemėgo, nes prasidėti su apvalios formos daržove yra kančia. Tada aš pagalvojau, google analytics vistiek verkia, tai man reiktų nuvemt čia kokį receptuxą. Peržiūrėjusi savo receptų selekciją (P. S. man ką tik pasivaideno, kad į mane skrenda šikšnosparnis), ten radau lengvą cukinijų apkepo receptą, kuris man pasakė “Padaryk mane, Martyna” (nes mano vardas Martyna).

Tai aš ir padariau. Iš pradžių bijojau, kad užsitrauksiu savo vyresnių šeimos narių rūstybę (nes tokios daržovės kaip cukinijos, pastarnokai, jų auginimas ir rauginimas, tv žiūrėjimas yra jau žmonių amžiuje užsiėmimas). Deja, mano močiutė buvo labiau užsiėmusi jau minėto tv žiūrėjimu, todėl virtuvėje aš galėjau atsipalaiduoti ir leisti sau eksperimentuoti. Nors ne tiek čia eksperimentas, kiek labiau nesilaikymas duotų proporcijų recepto originale. Beje, jis čia.

Dabar kai pagalvoju, tai čia receptas iš visai cool kategorijos (tai reiškia, kad dar ne visiškai cool elementariai pagaminamas). Labiau tiks tiems studentams ir ubagams, kurie vasarą turi galimybių ne tik pabūti darže, bet dar ir ką nors iš to daržo parsinešti į virtuvę. Konkrečiai šiam receptui aš iš daržo parsiridenau cukiniją, prisiskyniau baziliko, svogūnų laiškų ir pasigaminau dviejų rūšių sūrio. Kai pagalvoju, kad pardėj būtų reikėję pirkt baziliko, mane iškart paima panika, nes prieskoninių žolelių pirkimas yra pakankama kančia - jos brangios, dažniausiai vieno pakelio neužtenka (baziliko tai tikrai reiktų jei ne dviejų, tai gal net trijų) arba priešingai, kaip tik reikia tik vienos čiobrelio spiros, o Jūs esate priverstas pirkti visą pakelį ir po to ką daryt su ta liekana, žino tik šiukšliudėžė. Žodžiu, šioje teksto vietoje visi studentai iš pašilaičių, žirmūnų ir kitų onlainų slysta nuo ekranų.

Aš melavau, kad pasigaminau sūrio. Aš jį iš tikrųjų pirkau - tai dar viena priežastis, dėl ko šis receptas nėra visiškai cool. Nes sūris yra brangus.

Kažkaip aš labai pasimetus šio recepto rašyme. Gal čia dėl to, kad rašau iš darbo (tuo metu mano trys kolegės sutūpę virtuvėj pasakoja, kaip viena buvo Latvijoj, kita - Karklėj, o trečia turi šunį).

Receptas neturi tikslių proporcijų. Bandžiau sukurti tokį kaimišką provanso gaminimo stilių - tipo aš mylinti gyvenimą ir improvizuojanti virėja, viską dedu iš akies, sukuosi virtuvėj apsirengus languotu ilgu sijonu iš staltiesės, o tada į virtuvę ateina ekologiška višta ir padeda kiaušinių. Grįžtant į realybę, aš ką tik nusilaužiau nagą į klaviatūrą.

Jums reikės:

cukinijos (aš sunaudojau 3/4 burbulinės cukinijos). Recepto originale gamintoja dar naudojo tiesiakaklį skvošą, bet aš kadangi domiuosi šiek tiek kitokiais objektais, net neįsivaizduoju, iš kur tokį gauti. Ta prasme rimtai, tas squash kurį aš visada sutinku receptuose iš savo svajonių šalių - kas tai per daržovė?

šviežio baziliko (aš sunaudojau 5 pagaliukus. Nors netinka taip sakyti pagaliukus, bet aš nežinau, kaip jie vadinasi. Ta prasme, koteliai, bet tokie dideli jie buvo. Nu karoče daxuja lapų);

šviežių svogūnų laiškų (bet turbūt jiems neįmanoma būti džiovintais. Sunaudojau 5 žiauriai ilgus ir storus laiškus);

burbulo mocarelos;

dviejų pakelių tarkuoto parmezano (aš perku jau iš karto sutarkuotą, tai čia būtų 200 g);

4 skiltelių česnako;

druskos, pipirų, kokių nors džiovintų žolelių.

Gaminimas labai lengvas ir neįspūdingas. Reikia supjaustyti cukiniją gabalėliais (aš niekaip neapsisprendžiau, ar reikia nuo jos lupti žievę, ar ne, nes man buvo panika, kad po to užstrigs burnoje bevalgant, tai nuo pusės cukinijos nulupau, nuo kitos pusės - ne), baziliką dar ten kažkaip ir svogūnų laiškus irgi supjaustyti. Mocarelą reikia sutarkuoti. Čia beveik viskas.

Imama kepimo forma - aš ėmiau didelė formą lazanjai. Ją šiek tiek paterliojau sviestu, bet nelabai stengiausi, nes vistiek čia ne veido padengimas pudra. Ten subėriau cukinijos gabaliukus, baziliko pjuvenas, svogūnų laiškų atplaišas, mocarelą ir pusę parmezano. Ant viršaus ištrėškiau česnako skilteles, pabarsčiau druska, pipirais ir kitom žolelėm be pastangų. Viską tada reikia tiesiog išmaišyti formoje ir indėti kepti į orkaitę, kurią įkaitiname iki 180 laipsnių. Kepimas trunka apie 30-40 minučių. Praėjus šiam laikui, ant cukinio reikia išberti likusį parmezaną ir kepti dar 10-15 minučių (man neparudavo, bet čia dėl to, kad tingėjau laukti ilgiau).

Man patiko, bet iš tikrųjų egzistuoja du patiekalo pavojai:

1. Biški gali trūkti skonio, bet dėl to kalta cukinija, nes jinai kvaila daržovė. Tą galima lengvai ištaisyti prieskoniais arba artimo žmogaus komplimentais.

2. Ant dugno gali susidaryti vandenys (man taip buvo), nes cukinija yra kvaila ir vandeninga daržovė. Girdėjau, egzistuoja liaudiški patarimai, kaip galima to išvengti (girdėjau - nereiškia, kad žinau). Asmeniškai man vandenys nesutrukdė.

Variantai - aš valgiau be nieko ir su bulka. Svajonių variantas - su vištiena. Ubago svajonių variantas - su bulvėm. Mano kinietiškojo aš variantas - su ryžiais. Cukinys yra labai geras patiekalas savo versatilumu (kaži a galima taip sakyt). Siūlau išbandyt visiems su viskuo!