Dviguba porcija

Morkų ir kokosų pieno sriuba

Mon, 20 May 2013 06:04:00 -0400

Turiu klausimą - pagal ką jūs nusprendžiant, kuriuos ingredientus pavadinime sakyti, o kuriuos ne? Aš labiausiai mėgstu sugalvoti pavadinimą, kuris iš viso neatskleistų ingredientų (pvz. Sekmadienio depresijos sriuba, Pirmadienio nuobodulio kepsnys ir t. t.), bet kartais tai atrodo n00biškai ir aš pasijaučiu kaip šėką pjovus. Šioje mano gamintoje sriuboje rasime morkų, svogūnų, kokosų pieno, pupelių ir apelsinų sulčių. Kadangi tipo aš mokslininkė, tai priėjau tokių išvadų:

1. Pavadinime išvardijami ingredientai, kurie sudaro patiekalo pagrindą. Taip aš ir padariau. Nors sriuboje daug svogūnų, bet svogūnai ir taip jau būna kiekvienam patiekale (kitaip sakant hitas viso pasaulio virtuvėse jau 10000 metų), tai jų nereikia vardyti. O kad skaitytojas nepasibodėtų rašytojo kūryba, negalima ir išvardyti daugiau nei trijų ingredientų, bo užpis skaityt. Trys būtų tas optimalus skaičius (priklausomai dar nuo to, koks tas ingredientas, jeigu tai “obuolys” - OK, jei “musių užpakalinių raumenų išpjovos rėmuo” - tai neverta, nes labai prasitęs pavadinimas.

2. Pavadinime išvardijami ingredientai tie, kurie suteikia patiekalui egzotiškumą. Tai padės atkreipti potencialaus internete žioplinėjančio kvaišelio dėmesį. Tarkim, jūs gaminate vištieną su daug visokių daržovių, bet pagardinate pipirais iš Somalio, tai pavadinime taip ir rašot - “Vištiena su pipirais iš Somalio”, o ne “Vištiena su įvairiomis šakninėmis daržovėmis bei pora ankštinių kultūrų, o ir dargi pipirais iš Somalio”.

4. Pavadinimą sudaro du žodžiai, arba vienas, dar blogiau (išskyrus atvejį, aprašytą 4 punkte žemiau). Laikas nupūsti dulkes nuo tokių atgyvenų. Tik man labai sunkiai sekasi sugalvoti, koks čia galėtų būti vieno žodžio pavadinimas. Į galvą šauna tik “Balandėliai” ir “Cepelinai”, kurių receptai ne internete, o šeimos analuose turėtų būti užrašyti. Aišku, kartais būna klasikiniai receptai su vieno žodžio pavadinimu, bet tuos receptus išvis neįdomu skaityt.

3. Pavadinimui sugalvoti pasinaudojate savo kūrybos versme. Čia kaip ir geriausias variantas. Skaitant Skonių blogą, matosi, kad nelabai kam sekasi su šiuo variantu.

Čia tokia būtų atmestina šios temos interpretacija. Giliau lįsti tingiu, nes karšta ir šiaip noriu greičiau pabaigt šitą receptą, kad galėčiau pasikasyt kojas.

Tai ką aš galiu pasakyti apie šią sriubą: patinka man kokosų pienas ir šiaip kokosas (kaip ir koksas) man labiau patinka, negu nepatinka. Tik nemėgstu aš jo pyrage.

Dabar pasakysiu, ko jums reikės nusipirkti iš Rimi (tai mano šiuo metu mėgstamiausias prekybos tinklas) šiai sriubai:

dviejų didelių svogūnų, juos reik smulkiai supjaustyti ir verkti (arba galite iš šabakštyno kur nors išsikasti)

450 g morkų, sugabaliukintų (čia buvo maždaug trys didesnės negu vidutinės morkos)

gabaliuko sutarkuoto imbiero (iš akies aš visada renkuosi tą gabaliuką, bet niekada jis nebūna ilgesnis negu pirštas)

2 v. š. nekalto alyvuogių aliejaus

2 v. š. garam masala

60 ml apelsinų sulčių

maždaug vieno litro vandens (iš akies)

200 ml kokosų pieno (dabar aš užsinorėjau išsimaudyt kokosų piene, nes turbūt jis turi puikių drėkinamųjų savybių. Aš tiesiog gulėčiau, o kokia Kleopatra piltų man ant galvos tailandietišką medų ir tai būtų visokeriopa palaima)

dviejų skarbonkių pupelių po 400 g - naudokit maišytas pupeles, nes taip įdomiau ir jų yra pirkti Rimi, o IKI - šūdas!

viskas.

Turbūt ir kvailiui aišku, kaip gaminti sriubą - reikia didžiausio namų puodo, o galima naudoti ir vonią, jeigu po ja jums išeis užkurti ugnį.

Į puodą (vonią) šliūkštelkite alyvuogių aliejaus ir kepkite svogūnus bei morkas maždaug 15 minučių ant menkos ugnies, kad nepradėtų svilti. Tada suberkite garam masala ir imbierą, pakepinkite dar kokią minutėlę, per kurią galite pažaisti tokį žaidimą: pamajakinkit penkiems bet kuriems kontaktams iš savo mobileko, kuris pirmas atmajakins, tą ir pasikvieskite pietų.

Dabar reik supilti sultis ir vandenį. Tada virti kokią 10 minučių nuo užvirimo (ech, tas sviestas sviestuotas) ir supilti kokosų pieną. Po to galite sriubą sublendint arba ne. Aš tai neblendinau, nes tingėjau.

Suberkit į sriubą pupas ir dar pavirkit porą minučių. Šit jums ir patiekalas. Galit pridėti druskos ir kokių nors kitokių prieskonių (girdėjau, kad pipirai iš Somalio tikrai čia tinka).

“Labai skanu su šviežia duona”, sakau jums ir atsisveikindama išeinu spausti spuogo, kuris man išdygo antakyje.

Keksas su kišenėm

Mon, 15 Apr 2013 10:45:45 -0400

Iš tikrųjų nei aš žinau, kodėl pasakiau, kad su kišenėm, nei ką. Gal todėl, kad man šitas keksas (kurį mano močiutė pavadino boba, todėl dar kaip ir reiktų atskiros diskusijos, kad gal tai ir boba) primena sijoną su kišenėm, kuris mano vaikinui atrodė per ilgas ir jis sakė “Tu atrodai kaip boba (na, štai ir atsirado kažkoks jau ciklinis ryšis tarp kekso, bobos, merginos, vaikino ir sijono), todėl aš su tavim niekur neisiu”. Dabar pagalvojus, tai buvo nekaltos plaukuotkojės nuobodaus gyvenimo spalvos sijonas, todėl gal ir gerai, kad aš jo neužsidėjus. Nors mano vidinė kovotoja už moterų teises rėkė “Kovok už save, lūzere”. Bet aš meluoju, nes nelabai jis rėkė, o labiau šnibždėjo, nors gal tai ir buvo musės sparnų ūžesys man prie ausies - buvo vasaros metas ir vabzdžių būna daug net ir kambariuose. Vasaros metas vėl artėja, vadinasi, artėja laikas vėl apgalvoti, ką man reiškia sijono ilgis, sijonas ir plikos kojos. Atsiprašau, kad nešneku apie keksą, bet rūbai svarbiau.

Kad ir kaip rūbai svarbiau, nuo rašymo apie juos jų nepadaugės. Nors Matilda, jeigu labai sukaupdavo savo mintis, galėdavo pajudint daiktus, tai jei aš labai susikaupčiau, gal pajudinčiau lėktuvą, kad jis man atskraidintų porą šilkinių skudurų. Deja, šiltajam sezonui beldžiant į duris aš moku pajudinti tik ausis, antakius ir įtraukt pilvą.

Geriau pašnekėsiu apie keksą. Už jo neslypi niekas. Aš jo recepto neatradau niekaip ypatingai - tiesiog naršiau savo perkaitusį klimaksinį kompą ir pagalvojau, kad gal ir visai skanu būtų. Ir dar šiokia tokia proga išpuolė, tai kodėl gi nepamaloninus mylimų žmonių naujovišku skanėstu.

Šiek tiek komplikacija įvyko su kekso forma: originaliame recepte naudojama tokia forma. Tada barstalus galima tiesiog užberti ant tešlos viršaus, iškepti pyragą, jį išversti (barstalai nenubyra, nes būna įkepę į tešlą) ir apversti. Pas mus namiese tokios formos nebuvo, bet buvo graži platėjanti forma, kurią aš ir panaudojau. Niekas nenumirė, bet niekas ir negimė (meluoju, gimė pyragas, bet jis buvo suvalgytas, tai vėl kažkaip viskas išsilygina). Jums leidžiu naudoti bilenkokią formą, sau leisiu paaiškinti abu kepimo variantus.

Kai sakau, kad keksas su kišene, tai pusiau noriu pasakyt, kad jis su įdaru. Nedažnai keksas būna su įdaru. Aš irgi galvojau, kad tai nonsensas. Pasirodo, tai sensas.

Čia nuotraukoje truputį matosi, kad keksas pakrito (tai normalu) ir kišenėse susidarė nuosavų kišenių (to išvengti mane pamokė šefas, gaila, jau po laiko).

Išsviestuotai maždaug 25 cm skersmens formai reikės:

288 g grūdų dulkių

šaukštelio su kaupeliu kepimo miltelių

šaukštelio su kaupeliu natrio hidrokarbonato (iš akies aš dariau tą šaukštelį su kaupeliu, nes recepto originale sako, kad reikia 1 1/8 a. š. - ain’t nobody got time for that)

1 a. š. druskos (galima druskos irgi iš akies, t. y. numatuoti iš akies, o ne ašarų druskos. Bet jei būtų ašarų druska, turbūt jinai būtų brangesnė už šafraną)

142 g sviesto

225 g cukraus (plius vėliau po ranka dar reik turėt 7 v. š. jo)

vienos didelės citrinos žievelė ir jos sultys (labai ekologiška, nes citrina sunaudota, galima sakyt, iki paskutinio lašo)

4 kiaušų

280 g grietinės

56 g trinitrotoluolo

1 skiltelė vampyrų priešnuodžio (juokauju)

2 pakelių Philadelphia be skonio (būtinai riebios, nes kad jūs priaugtumėt daugiau kilogramų)

Gamyba visai lengva. Protingai apsisukus, galima tik du bliūdus panaudoti, aš, deja, esu kvėša, bet koks skirtumas, jeigu nereiks plauti indų.

Pirma reikia vienam bliūde susmaišyt grūdų dulkes, sodą, kepimo miltukus, natrio chloridą ir sieros rūgštį.

Antram bliūde reik išplakt sviestą su puodeliu ir 2 v. š. cukraus (tai nereiškia, kad plakam sviestą, cukrų ir puodelį - juk nenorime, kad keksas būtų su duženom, nors jos ir laimę neša, turbūt pjausto skrandį. Tai reiškia, kad plakam sviestą su puodeliu cukraus ir dar dviem papildomais šaukštais cukraus). Plakam tris minutes, nes skaičius 3 gali būt, kad laimę neša, pakeliui bilenkada įmetam žievelę. Po vieną sumušam kiaušus, t. y. paplakam biški, mušam, paplakam, mušam, bla bla). Sumažinam mikserio apsukas. Įdulkinam trečdalį miltų mišinio ir įkrečiam pusę grietinės. Plakam trumpai. Įdulkinam trečdalį miltų mišinio, sudedam likusią grietinę. Rispekt. Plakam trumpai vėl. Sudedam likusį grūdų dulkių mišinį. Galima jau nebeplakt, o su mano mylima spatula viską lengvai pamaišyti, kad susikorporuotų.

Ketvirtadalį tešlos atsidedam. Likusią supilam į formą. Reikėtų tiksliau sakyti, kad sukrečiam, nes jinai visai neskysta beveik. Į tą patį bliūdą metam Philadelphia, likusius 5 v. š. cukraus ir citrinos sultis. Plakam minutę. Sudedam ketvirtadalį likusios tešlos. Paplakam išvis trumpai. Čia mes ką tik padarėme kišenių turinį.

Šį turinį reikia išdėti ant kekso tešlos. Tai daroma bilenkaip, išskyrus vieną taisyklę - reikia palikti bent mažą atstumėlį nuo abiejų kraštų. Kai tai padaryta, reikia likusią tešlą gražiai ištepti ant viršaus. Galima su plona mentele truputį pamaišyti viršų, kad kremas sukibtų su tešla, bet aš taip nedariau. Turbūt galvojau apie ką nors materialistiško.

Dabar reikia visą formą švelniai stuktelt porą kartų į paviršių (galit ir į kokio giminaičio tuščią kaip puodynė galvą). Atseit tai padeda išvengti kišenių pačiose kišenėse.

Dabar kepimas skyla į dvi dalis:

1. Jeigu naudojat tokią formą kaip aš (t. y. puošnią ir platėjančią), įdėkit keksą kepti į 180 laipsnių temperatūrą maždaug valandai ir pabarstus reikės pasiruošti atskirai.

2. Jeigu naudojate tokią formą, kaip kad parodyta interneto paveikslėlyje, kuris yra aukščiau, ir aš nekalta, jeigu anksčiau nepamatėt, nes reiškia, kad jūs apžabalę: pasidarykit barstalą iš plonų migdolų griežinėlių, TNT, 1 1/2 v. š. citrinos žievelių ir 50 g cukraus. Reikia maišyti cukrų su žievele, iki kol jie atrodo gražiai, tada sudėti migdolus ir dar viską sumaišyti. Tada reikia tai užberti ant kekso ir dėti kepti valandai.

Jeigu naudojote mano stiliaus formą, pabarstų mišinį tiesiog paskrudinkite keptuvėje ir prilipdykite prie kekso viršaus su glajumi. Mano glajus - cukraus pudra ir citrinos sultys. Jei visi pabarstai netelpta ant viršaus - galima meniškai suberti į kekso skylę ir kiekvienas valgantysis galės dar papildomai sau užsibarstyti.

Nebemoralizuosiu nieko jau daugiau, nes vertėtų paskubėti į soliariumą.

Kuklus obuolių pyragas

Mon, 14 Jan 2013 04:47:52 -0500

Šitas obuolių pyragas kuklus dėl to, kad aš jį gaminau jau senokai ir viską prisimenu kaip per miglą. Atsimenu, kad pas mane atėjo draugė vėliau ir mes žiūrėjom filmą “Geležinis žmogus”, o po to aš sulaužiau savo kompo pakrovėją. Dar atsimenu, kad draugė sakė, kad pyragas labai skanus ir kad jinai niekada nenori turėti vaikų.

Šiaip šitas pyragas toks keistokas, nes jis beveik nesaldus ir labiau yra tokio duonos stiliaus. Tikrai galima duoti jo vaikams po pietų valgyti, nebijant, kad jų dantyse išsivystys kirminai. Tik jeigu ant viršaus pilsite kokio nors karamelinio padažo ar ledų, kirminų rizika padidėja.

26 cm skersmens apvaliai formai su nuimamu dugnu reikės:

333 g miltų (jeigu forma būtų 52 cm skersmens, reiktų 666 g miltų, kas pranašauja kažką įspūdingo)

2 v. š. cinamono

1,3 a. š. kepimo miltelių (čia reiškia, kad vieno pilno, o kito tik trečdalio)

195 g rudo cukro

147 g sviesto

3 ekologiški kiaušiniai

3/4 puodelio jogurto su natūraliu skoniu (anksčiau sakydavau “jogurto be nieko”, bet supratau, kad toks pasakymas prieštarauja pats sau. Jogurtas su natūraliu skoniu - daug aiškiau, bet besmegeniams paaiškinsiu, kad tai baltas jogurtas be priedų, kuris iš tikrųjų yra neskanus ir dar rūgštus)

3 dideli ekologiški obuoliai (LOL)

Vieno didelio apelsino sultys (aš tai atsimenu, kad po to suvalgiau minkštimą)

Biški mažiau negu pusė puodelio razinų

Pusė puodelio pakapotų migdolų (kadangi man nepatinka riešutai gabalais, aš migdolus sumaliau į tokius beveik miltus. Turbūt jie ir pridavė pyrago tešlai tokio solidumo)

Patarkuotos citrinos žievelės (aš tai patarkuoju tiek, kiek netingiu, o dažniausiai tingiu)

Reikia iš pradžių išsviestuoti ir ištrupiniuoti formą.

Tada reikia su mikseriu išplakti sviestą ir cukrų. Neatsimenu, kiek tai užtrunka. Turbūt tol, kol išsiplaka normaliai ir gražiai atrodo. Po vieną reik mušti kiaušus ir plakti toliau, kol viskas būna gražu.

Kiaušų lukštų išmesti negalima, juos reikia dėti į atskirą maišelį, kuris kiekvieną sekmadienį yra vežamas į kaimą vištoms, kur jos suvalgo tuos pačius savo lukštus.

Tada reikia į tai, kas jau yra, sudėti tai, ko ten dar nėra - jogurtą, apelsinų sultis ir citrinos žievės pleiskanas. Toliau plakti su mikseriu, kol viskas susimaišo.

Grūdų dulkes reik sumaišyti su cinamonu ir kepimo milteliais. Tada reik imti spatulą ir su ja švelniai įmaišyti miltus į drėgną tešlą. Kai tai jau padaryta, reikia dar sudėti į tešlą obuolius (aišku, jie dedami ne cieli, o susmulkinti), razinas ir migdolus. Dar, jei norit, galit pabandyti į tešlą įdėti ir pinigų, bet jie turbūt sudegs. Atsimenu, kai buvo balius pas močiutės sesę ir jinai privirė cepelinų. Į kiekvieną cepeliną buvo įdėta viduje po siurprizą: antpirštis, saga ir pan. Tingiu galvoti, kas iš to, bet turbūt šio šmaikšto nepamiršiu niekada gyvenime.

Kai jau viskas būna švelniai sumaišyta, galima sudėti tešlą į formą ir kepti kokias 45 minutes ant šimto aštuom laipsnių.

Kai kepa, reikia prisimajekinti draugei, kuri ateitų pasivaišinti pyragu ir praskaidrintų liūdnas dienas.

Nekenčiu žiemos.

Cool lęšiai ir žaidimas "11"

Tue, 11 Dec 2012 05:02:17 -0500

Lęšiai anksčiau man sukeldavo didingus jausmus, bet dabar aš pasimečiau, nes pasaulyje plinta paleolito trendai, kurie teigia, jog grūdai čiulpia, o baltymai, mėsa ir daržovės valdo. Čia man kaip antausis iš maisto pasaulio, nes aš iki šiol galvojau, kad valgyti visokius ten grūdus yra puiku, o pasirodo, jie yra jūrų kiaulyčių ir lopinių maistas, nes šiuo metu tikrieji išmanėliai drasko steikus kaip Soliutrė gyventojai. Kadangi aš mėsos geros gauti negaliu (nes neturiu kontaktų :D), nusprendžiau likti prie grūdų ir apsimesti nepriklausoma, neįtakojama visokių ten dietų madų. Šiaip grūdai ir kitas paukščių pašaras pigus, jo daug, jis įdomus, lengva jį pagaminti (išskyrus risotto, bet man šis ir nepatinka) ir šiaip jis apsprendžia visą mano cool idėją. Nuliūdinsiu jus, bet niekada nebus tokio recepto “Cool steikas”, nes už steiką galima nusipirkti gerą staniką arba nueit į solerkę septynis kartus. Aš nesu prieš steiką, jeigu ką. Bet geriau turbūt jį valgyti kur nors mieste.

Šitą receptą lęšiams aš išmokau iš savo mėgstamo vyruko kulinarijos pasaulyje - Mark Bittman. Jis man tą patį reiškia, ką Briusas Springstenas muzikoje. Mark Bittman man patinka, nes jis šmaikštus ir moka visus pastatyt į vietą, visai ne kaip tešlius Oliveris, kuris tik ir nori sumest visus pasaulio prieskonius į savo patiekalus. Dėl Ramzio dar neapsisprendžiau (ar patinka, ar ne). Dar ir šefų garsenybių man patinka Nigella Lawson, nes jinai graži ir paprasta, jai net tinka priklijuoti nagai. Jos balsas mane ramina. Bet Bittman vistiek kiečiausias. Aš jį sužinojau iš The Minimalist podkęstų ir kaip tik pirmadienį, trečiąją dieną po algos gavimo, kai mano piniginė nužengė į pragarus, susinervinus naršiau receptus, nes ieškojau kuo pigesnių iššūkių. Bittman’o receptus kai žiūri, tai gali būt garantuotas, kad bus nedaug ingredientų ir visi jie reikalingi, nes jis žino, ką daro, kaip nekurie pacukai. Ir dar man patinka, kad jis žmonėms liepia valgyt kuo mažiau mėsos ir kuo daugiau to, ko yra po ranka - o po ja dažniausiai tikrai esti grūdai ir daržovės, o ne karkos ir kotletai. Bandžiau panašiai pamokslaut savo šeimai, bet jie tik uždūchino mane, toliau kimšdami pradinukų paštetą iš kiaulės atliekų ir suminkštinto kartono. Dėl to savo komandoje aš likau tik su Bittman’u. Mieli žmonės, aš tikrai jums rekomenduoju žiūrėti jo podkęstus ir skaityti receptus, nes jie kartais tampa puikia išeitimi iš tamsaus tunelio, kaip kad šis lęšių gaminys, kuris tipo atseit yra indiškas dalas (dalas šiaip yra bilenkoks troškinukas iš lęšių, pupų arba žirnių).

Dar kame esmė - šituos lęšius pagaminti yra taip pat lengva, kaip nukeliauti į Indiją, jeigu turi bapkių. Gaminu aš juos tik sau, nes mano aplinkoje daug niekingai į lęšius žiūrinčių žmonių. Jie galvoja, kad aš valgau lęšius dulkinam namų kampe apsirengus grindų skuduru, nes tipo lęšiai tik vergetoms. Todėl gaminkit tik sau, džiaukitės ir niekinkit visokius liaušius. Sau reikės (aš tai dedu viską iš akies, rekomenduoju pabandyti, nes sau dažniausiai žmonės gamina su meile (nes save myli labiausiai), o kai save myli, tai jau tikrai nepagadinsi degutu recepto:

raudonų lęšių (elementaru - nes jie pigiausi)

vandens (iš krano)

mažo svogūno, supjaustyto kuo smulkiau, tuo geriau (juk jūs nenorite didelių svogūno gabalų lęšiuose)

biškio paprasčiausio aliejaus (dažniausiai namuose tai būna saulėgrąžų arba rapsų vulgaris, bet jei naudosite su modifikuotais organizmais (ar kaip ten jie vadinasi), tai perspėju, kad jums gali išaugti kojos iš ausų)

gabalėlio imbiero, sutarkuoto

poros skiltelių vampyrų priešnuodžio, ištrėkšto

trijų šapelių gvazdikėlių (gvazdikėliai šiaip labai rafinuotas prieskonis. Galima sakyti, aš atradau juos iš naujo šiame patiekale)

1 a. š. pilnagrūdžių garstyčių (recepte reikia garstyčių sėklų, bet aš jų neturiu, tai sėkmingai naudoju garstyčias su grūdeliais - čia jau beveik aukščiausias cool kategorijos lygis)

juodų pipirų (iš akies)

Gaminimas tiesiog apverktinas. Reikia vienoj keptuvėje aliejuje pakepinti svogūną. Bittmanas jį kepina ilgai, gal 10 minučių, bet man nepatinka jis toks, tai aš kepinu trumpiau.

Kitam puode lęšius reikia užpilti vandeniu ir sudėti visus kitus išvardytus dalykus.

Matau, kad Bittmanas deda druskos, bet aš nededu. Kaip jau minėjau, šis patiekalas priklauso tik nuo jūsų. Pasijauskite virtuvės valdovais!

Kiek lęšius virti - ką žinau, kol išverda. Kol beveik sugeria visą vandenį. Gal tai vyksta kokias 15 minučių, bet aš nežiūriu į laikrodį, nes užsiimu svarbesniais dalykais (svajojimu, Delfi skaitymu).

Kai lęšiai gatavi, galite įdėti šiek tiek sviesto. Viršutinėje nuotraukoje aš lęšius valgiau su sviestu ir natūraliu jogurtu. Apatinėje nuotraukoje aš į lęšius įdėjau porą šaukštelių pomidorų padažo su daržovėm (nežinau kodėl, jis tiesiog buvo šaldytuve) ir patarkavau ant viršaus citrinos žievelės, valgiau be sviesto. Linkiu jums išrasti savo kombinaciją.

Gal jūs galvojate, kad receptas čia jau turi baigtis. Jūs teisūs. Bet čia prasideda žaidimas! Pasirodo, vyksta kažkoks žaidimas “Vienuolika”. Jei tave užtagina koks nors blogeris, jis tau užduoda vienuolika klausimų, tu atsakai ir savo ruožtu užtagini vienuolika kitų blogerių, kuriems užduodi irgi klausimus. Žaidimo pliusai - taginami blogeriai, kurie turi mažiau nei 200 sekėjų. Tai galima sakyti ir minusas, nes jei tave užtagina, vadinasi, tu lopas ir nesugebi surinkti followerių. Žaidimo aiškus ir konkretus minusas - iš kur šioj varganoj šaly rasti dar vienuolika neužtagintų blogerių? Kol kas aš užstrigusi šioje stadijoje, bet geriau atsakysiu į klausimus, tada gal mano pyktis atlyš.

Man klausimus uždavė blogas saldu/sūru, tiksliau, jo direktorė Vilma. Neslėpsiu, kad tai mane pamalonino, nes man labai patinka atsakinėti į klausimus. Aš kai buvau paauglė spuoguotė, tai žaisdavau savo dienoraštyje interviu su savimi.

Atsakymai:

1. Ar turi kulinarinę biblioteką? Kokia mėgstamiausia knyga ir ką būtina turėti savo bibliotekoje?

Turiu apgailėtiną kulinarinę biblioteką, dulkančią ant šaldytuvo ir susidedančią iš gal 7 knygų, bet jos neblogos. Ją stengiuosi plėsti vieną kartą per kelis metus (t. y. nusiperku knygą). Mano mėgstamiausia knyga yra “Didysis Getsbis”, aš dievinu amerikiečių literatūrą apskritai, nes praeitame gyvenime ten gyvenui. Savo bibliotekoje žmonėms rekomenduočiau turėti Bibliją (bet geriau prabangesnio leidimo, nes mano atspausta ant kažkokio vyniojimo popieriaus, kuris persimato ir ten sunku skaityt ir braukyt).

2. Ar vasarą kaupi atsargas žiemai? Saldžias ar pikantiškas?

Nekaupiu. Bet kaupia mano šeima, kuri gyvena kitur. Kaupimas vyksta įspūdingais kiekiais, todėl aš visada namo galiu parsivežti kokį nors sloikelį. Esmė tame, kad aš nelabai po to turiu kur panaudoti sloikelių turinį, nes uogienės mane nervina, kokių nors ten raugintų agurkų užsinoriu vieną kartą per pusę metų, obuolienės buvau parsivežus, bet jinai man buvo metalo skonio, tai nepatiko, obuolių sultys man per rūgščios ir pan. Vienintelis dalykas, kurį planavau padaryti šią vasarą - užsišaldyti pesto, nes bazilikai pas mus darže bujoja kaip dilgėlės. Bet užgėriau ir pamiršau. Jei rimtai, tai man gėda stebėti, kaip nyksta mūsų senolių papročiai - aš, tarkim, nemoku nei vakuoti, nei siūti, nei bulvių sodinti. Bėda ta, kad aš noriu gyventi Niujorke ir kaime, tai tas atsargų kaupimas kažkur pasimeta tarp to ir to.

3. Be kokio patiekalo neįsivaizduoji žiemos, pavasario, vasaros ir rudens?

Žiemos neįsivaizduoju be Kūčių stalo, barščių ir pyragėlių su grybais. Aš jų laukiu visus metus.

Pavasario nežinau. Gal be kiniškos vištienos. Čia juokas. Aš tikrai nežinau.

Vasarą mūsų daržas lūžta nuo pertekliaus visko - uogų, pomidorų, visokių prieskoninių žolelių. Patiekalai su jais būna įvairūs, bet vasaros tikrai neįsivaizduoju be močiutės rėkimo, kad turim eit visi į daržą visko ten skint ir ravėt. O juk vasara toks malonus metas prie kompo pagulinėti, kai lauke plius 30.

Rudens neįsivaizduoju be močiutės firminio obuolių pyrago, kuris niekuo neypatingas, bet namie tai jį kepa vos ne kasdien. Man jis nusibodęs iki gyvo kaulo, bet vistiek aš jį valgau. Dar rudens neįsivaizduoju be naminės grybų sriubos.

4. Kas romantiškiau: stebėti saulėlydį ant dangoraižio stogo ar naktinis vėžių gaudymas?

Čia neatsakysiu, nes, kaip minėjau, gyvenu tarp Niujorko ir kaimo. Aš noriu gyventi dangoraižyje, bet Lietuvos kaimas priverčia mano širdį pravirkti nuo savo grožio. Pasakiau kaip Pūko radijo dainininkas, bet matyt, tokia jau mano natūra. Mane nervina kai reikia rinktis, nes aš tai noriu visko visada.

5. Gamta - atpalaiduoja ar baugina?

Aišku, kad atpalaiduoja. Baugina ateiviai, dvasios, blogi pažymiai.

6. Kokia knyga guli ant naktinio staliuko?

Šiuo metu aš skaitau Iris Murdoch knygą “Jūra, jūra”. Labai patinka.

7. Kokia eglute, tikra ar dirbtine, puoši namus Kalėdoms?

Mes namus visada puošiam tikra Kalėdų eglute. Čia jokios kitos kalbos ir negali būti. Savo kitus namus Vilniuje papuošiau lemputėmis, nes man jos antroj vietoj po Kalėdų eglutės.

8. Ar namuose yra vieta, kur nuo namiškių slepi skanėstus? Kokie skanumynai ten slepiasi?

Aš tai nieko neslepiu, bet tėvai slėpdavo bare nuo mūsų saldaines. Bet mes vistiek viską rasdavom ir suvalgydavom. Dabar, kai gyvenu beveik viena, mane griaužia sąžinė kažką slapčia valgyt, nes reikia prisižiūrėt figūrą.

9. Ar esi kadanors laimėjusi loterijoje?

Neabejoju, kad Teleloto esu laimėjus kampus. Bet aš nežaidžiu loterijose apskritai.

10. Vienatvė - tavo draugas ar priešas?

Sakyčiau, kad priešas. Man patinka vienai tik pasispaudyt spuogus, kai nieks nežiūri.

11. Kokia daina pastaruoju metu tavo mylimiausia ir klausomiausia?

Pagal iTunes perklausų skaičių tai mano svajonių vaikino Briuso Springsteno daina. Ech, kaip aš noriu į Ameriką…

Dabar, kaip suprantu, atėjo nervinančiausia dalis žaidimo. Taigi, pasistengsiu surasti vienuolika nepopuliarių vargšelių, o kadangi reikia sugalvoti naujus klausimus, tai užduotis tokia - išvardyti 11 savo mėgstamiausių arba nemėgstamiausių patiekalų/produktų (su argumentacija). Jeigu bus be argumentacijos, pažymį sumažinsiu! :D

Taginu:

1. Prie puodelio arbatos

2. Bajalių šeimynėlės kampelis (atrodo populiarūs tokie, bet gal klystu)

3. Pomidorų sriuba ir kiti pasimaivymai (turbūt reiktų užrispektint ir gaminančius vyrukus)

4. G-blogas

5. Learning is the discovery that something is possible

10. Fraises

11. Mezgalai (neabejoju, kad turi gerbėjų daugiau nei porą šimtų, bet man labai patinka, kad šiame bloge receptai būna ir iš sraigių, ir iš topinambų, ir iš visokių negirdėtų žuvų. Keista, kad dar nepadalyvavo žaidime).

Jau siunčiu laiškus blogams ir einu ko nors užkrimst. Fainas žaidimas šiaip.

Patarimas nr. 1

Fri, 30 Nov 2012 16:28:00 -0500

Aš rašau dar ir kitą blogą (dabar jau labai retai, bet planuoju į jį sugrįžti). Ten radau šį gerą patarimą apie maistą, todėl pagalvojau, kad kažkam gali praversti. Plius, čia kaip ir nauja rubrika.

KĄ DARYTI, JEI JŪS GAMINATE CEZARIO SALOTŲ PADAŽĄ IR NETURITE ČESNAKO, O TIK ČESNAKINĮ TEPAMĄ SŪRELĮ?

Visų pirma, tai aišku jūs žinote, kad ir be česnako jūsų padažui reikės ir citrinos. O kai noris pavalgyti tai nepradėsi pirmu bėgimu bėgti į parduotuvę. Taigi atsipalaiduokite, nes čia jus išgelbės česnakinis tepamas sūrelis. Tiesiog citriną perpjaukite pusiau ir vieną jos pusę padėkite šalia šaldytuve esančio česnakinio sūrelio. Dabar jums telieka palaukti porą dienų kol citrina šaldytuve prisigers nepakartojamo česnakinio sūrelio kvapo (aišku sūrelio indelis turi būti atidarytas). Kol lauksite, galite užkandžiauti nereikalingąja citrinos pusele, kadangi ji rūgšti labai jūs turėsite kankintis ją valgydamas ir tai apsaugos jus nuo bereikalingo apsivalgymo. Bonusas: jus tikrai ilgai džiugins šaldytuve sklandantis česnako aromatas + tai nemokama apsauga nuo vampyrų

Kriaušių ir šokolado pyragas ir ruduo

Thu, 01 Nov 2012 12:08:36 -0400

Ruduo kažkaip man asocijuojasi su kokybe. Kitaip sakant, ruduo - kokybės metas visais atžvilgiais. Reikia gerai mokytis, gerai rūbais rengtis (nes batai, jei iš šūdo padaryti, tai greitai peršlampa, o megztinis, jei iš akrilano, tai net šiknos su tokiu nenusišluostysi), gerai dirbti, kad uždirbtum pinigų Kalėdų dovanoms, reikia gerai mokėti susišukuoti, kad neišdraskytų plaukų vėjas ir jie gerai atrodytų užklupus netikėtam “šlykštaus veidmainio rudenėlio” (čia taip įvardijo pažįstamas iš feisbuko) lietučiui. Dar reikia gerai mokėti prižiūrėti save, kad nepradėtų trūkinėt lūpos (kai pamiršti pasitept vazelinu), šerpetot rankos (kai pamiršti jas pasitept su kremu) ir šiaip spuogų neatsirastų (nuo rudeninės depresijos).

Oi, pamiršau, kad turiu apie pyragą čia papasakoti.

Kriaušės esa vienos iš rudens vaisių. Kai tik pagalvoju apie kriaušes, iš karto man šauna mintis, ar mano figūra kriaušės tipo, ar smėlio laikrodžio. Kai kas sako, kad smėlio laikrodžio (mama ir draugė), bet gal tik nori mane paguosti ir nuslėpti faktą, kad iš tiesų mano figūra obuolio tipo? Neveltui čia tokią introdukciją padariau į obuolius. Juk ruduo - obuolių metas, bet tegul po paraliais visi tie obuoliai supūna. Jau užkniso mane, kad visi pyragai vien tik iš obuolių, ir žiemą namie nebūna nieko kito atsigert, kaip tik rūgščių obuolių sulčių. Ir niekas net nepasvajoja apie kokio saldaus mango koncentrato pačioka iš Maksimos už 7,99, nes reikia gert sultis, nes jų yra. Aš pvz., noriu to, ko aš noriu, ir jeigu noriu to dabar, tai aš ir noriu to, o ne to, ko yra.

Taigi, mūsų šeima paveldėjo kokius 10 kilų kriaušių. Šie vaisiai (nors gal reiktų sakyti “vaisės”) man STRIOKĄ kelia jau nuo pirmos klasės. Striokas susiję su mano nekenčiamiausių pradinės mokyklos švenčių trejetuku:

1. Kaziuko mugė

2. Sporto šventė

3. Derliaus šventė

Turiu galvoje būtent derliaus šventę. Man rodos, tokia realybėje neegzistuoja, o tik pradinių mokyklų dimensijoje. Bet jau kad vargšai vaikai turi piešti per sausio 13-ą būtinai televizijos bokštą per dailę, taip jie turi dalyvauti ir derliaus šventėje. Čia reikia sukurti kažkokį artefaktą iš derliaus. Šaunūs vaikai dažniausiai daro skulptūrėles iš moliūgo ir jo giminaičių, kurie neturi normalių lietuviškų pavadinimų, bet savo forma primena arba pimpalus, arba ateivių lėkštes. Tai gerai, nes moliūgas yra stabili ir stangri daržovė. Neslėpkime ir to fakto, kad už vaikus dažniausiai šią užduotį atlieka tėvai. Tai kai aš savo mamai pasakiau, kad man reikia kažką į derliaus šventę nunešti, jinai man pasiūlė kažką padaryti iš kriaušių. Galutinis variantas buvo kriaušės, kurios atseit buvo grybai. Jos turėjo akis iš gvazdikėlių ir dar buvo žolė iš petrūškų. Esmė tame, kad kriaušės buvo ant supuvimo ribos, nes buvo labai pernokę, ir derliaus šventėje mokyklos koridoriuje jos tiesiog ištižo ir pradėjo dar visokios muselės aplinkui suktis. Manęs mokytoja nepagyrė ir liepė išmest tą grybkriaušių kompoziciją. Dėl to aš dabar nenoriu turėti vaikų, nes jiems reikės eiti į pradinę, o aš turėsiu galvoti, kaip jiems iš margarino dėžučių padaryt kanopas ir ką jie gali padaryti, kad taptų šventais (realus klausimas iš mano sesės tikybos pratybų. Aš pasakiau, kad nupieštų, kaip perveda senutę per gatvę, bet mintyse keikiausi ir galvojau kaip ką kitą).

Geriau papasakosiu apie pyragą. Mano šeima pyragą numylėjo, net ir mano brolis, nors pyragas buvo ne kokekolos skonio. Net kaimynams buvo jo nunešta. Vistiek aš manau, kad padariau klaidą - panaudojau viena kriauše per daug ir taip pat manau, kad šokolado irgi galėjau dėti mažiau. Man tiesiog norėjosi daugiau tešlos. Todėl pateiksiu receptą su sumažintais šių dviejų produktų kiekiais. Naudojau 26 cm apvalią formą nusegamu šonu, ją prieš tai reikia išsviestuoti ir išmiltuoti.

Prieš gaminant patariu pasidaryti du darbus - susismulkinti kriaušes ir susikapoti šokoladą. Mano brolis kapojo šokoladą su karbonadų plaktuku.

Pyragui reiks:

3 susmulkintų kriaušių

maximum pusės puodelio susmulkinto geros kokybės juodo šokolado (norėjau naudot blogos kokybės, bet mama neleido. Po slapta didžiavausi mūsų šeimos kokybės genu). Susmulkinto reiškia gabaliukais - ne drožlėm ir ne šiaip kąsniais, kokių mano brolis norėjo įdėt “ant juoko”

142 g grūdų dulkių

15 g kepimo miltukų

pusė a. š. druskos

177 g cukraus

4 ekologiški (LOL) kiaušiniai

133 g neekologiško sviesto

P. S. mini paslaptis - recepto originale naudojama 22 cm forma. Jeigu turit tokią, ingridiento kiekį reikia padalinti iš 1,18 ir taip žinosit, kiek jums ko reikia. Šį magišką skaičių apskaičiavo mama, nes jinai visko, kas susiję su skaičiais, genijus. Aš tai visko, kas susiję su raidėm.

Gaminti, aišku, lengva, bet gali prireikti draugelio arba besivalkiojančio ir durą stumdančio giminaičio. Taip susitaupys kokios 10 minučių (kitaip sakant, mano standartinis gulėjimo solerkėje laikas. Nemėgstu stovimų solerkių).

Orkaitę reik užkaitinti iki 180 laipsnių. Čia lengva. Tada reikia sumaišyti ingridientus, kurie filmuose vaidina narkotikus (miltus ir kepimo miltelius. Ir dar druską, bet jinai netiktų vaidinti kažkokį narkotiką, nebent labai prastos kokybės, sušniotą ir atgal iškrapštytą). Čia irgi lengva. Dabar reikia pasikviesti giminaitį. Jis turi į bliūdą sumušti kiaušinius ir juos plakti ant didžiausio greičio visas 9 minutes. Tuo tarpu jūs, kaip namų šeimininkas, turite užsiimti sviesto lydymu. Reikia imti ne mažiausią keptuvę (kam čia kuklintis, o iš tikrųjų tam, kad po to sviestas putos ir jam reikės vietos) ir joje tirpinti sviestą ant nedidelės ugnies. Tai užtruks beveik tiek pat laiko, kiek iš kiaušinių plakimas. Sviestas turi paruoduoti ir būti viliojančiai skystas su putele. Dar pradės kvepėt karamele. Kai giminaitis išplaks kiaušus, dar reikia, kad jis į juos sudėtų cukrų ir plaktų dar porą minučių.

Dabar reikia sumaišyti viską. Į išplaktus kiaušinius (kurie tokios spalvos, kaip Roland Mouret rudens/žiemos 2012 kolekcijos geltonas sijonų ir suknelių atspalvis) su spatula įvyniojam trečdalį miltų ir pusę lydyto sviesto. Nepermaišom, o lankstom tešlą tol, kol nebesimato to, ką dėjom. Tada vėl seka trečdalis miltų ir likęs sviestas, ir vėl likęs trečdalis miltų.

Tešlikę supilam į formą, ant viršaus subtiliai suderinam kriaušes ir šokoladą, kad būtų proporcingai pasklidę. Kepti reikia apie 50 minučių, aš kepiau 47 min.

Mano pyragas dėl kriaušių ir šokolado menamo pertekliaus šiek tiek per vidurį buvo įkritęs, dėl to jūs, būsimi gamintojai, turite sumažinti jų kiekius. Ant viršaus mano giminaitė pabarstė su cukraus pudra.

Dar viena rekomendacija - valgykit visiškai atšalusį. Kai jis dar šiltas, nelabai stabilus būna. Ir čia pasireiškia gyvenimo paradoksas - kai maistas skanesnis būna kitą dieną. Tiksliau sakant, šiam pyragui pasireiškia šis paradoksas. Aišku, jei tik užtenka kantrybės. Kantrybė - antroj vietoj svarbiausia rudenį po kokybės, nes reikia kantrybės iškęsti šlykštų orą bei debilus trūlikų vairuotojus, kurie sugalvoja pastovėt stotelėse su atidarytom trūlikų durim šiaip. Oi ne, turbūt ne šiaip, o tam, kad žmonės sušaltų.

Burgeriai nr. 2

Thu, 27 Sep 2012 06:21:43 -0400

Jeigu nežinot, ką norit valgyt, tai valgykit burgerius. Jie pasidaro daug lengviau negu bilenkurie kiti tipo lengvais įvardijami patiekalai, reikia tik parinkti išmoningus ir skanius priedus. Man visada burgeriai namie gaunasi skanesni negu kur nors mieste. Kaip jau minėjau, po 20 metų atidarysiu savo burgerių kioskelį. Laukit!

Jau visi tikriausiai išbandė praeitų legendinių burgerių receptą. Norėčiau pasiūlyti jums kitokį variantą - su Brie sūriu ir marinuotais svogūnais. Žiauriai skanu. Pirmą kartą taip pat prie burgerių iškepiau ir fritkių, kurios irgi išėjo žiauriai skaniai. Vienu žodžiu, viskas žiauriai skanu ir žiauriai gražu, pagaliau aš pasidariau pedikiūrą, pagaliau nebesijaučiu gyvenimo duobėj ir šeštadienį net važiuoju į vestuves. Betrūksta tik naujų rūbų.

Čia iš tiek galima bus pasidaryti kaip tik penkis burgerius:

maltos jautienos penkiems kotletams (patys nuspręskit, kiek tai bus);

raudono svogūno iš didesnių;

60 ml baltojo vyno acto;

pusė a. š. cukro;

Brie sūrio (nežinau, ar reikia rašyti iš didžiosios, ar iš mažosios);

bandelių (aš naudojau kažkokias, kurios vadinosi “Imk”, nes aišku pardėse nebuvo tų standartinių su sezamais, kurios šiaip man nepatinka, nes aš norėčiau kokių nors gurmaniškų bandelių su 69 rūšių grūdais), pomidoro, druskos, pipirų - tiesiog elementarios smulkmės, kurios reikia, gaminant hamburgus (čia taip juos pavadino kažkokia bobutė, jinai sakė, kad “tų hamburgų aš gyvenime nevalgysiu”).

Gaminimas lengvas, kaip kūno svoris nesvarumo būsenoje (čia jei neklysta mano pasenusios A lygio fizikos žinios).

Iš pradžių reikia plonai supjaustyti svogūną, t. y. LABAI plonai, kaip Keit Mos kojos. Tada jį reikia užmerkti acte su cukrumi. Padėt reik ant palangės, nes palangė jau susiklostė kaip patogiausia vieta visokiems pasidėjimams.

Kol svogūnas mirksta, faršą reik sumaišyt su druska ir pipirais bei padaryti iš jo kotletus, kuriuos reikia iškepti. Čia lengva. Aš niekada neseku receptuose parodytais laikais, kiek ant kurios pusės kepti, nes išalkusi širdis turi pati pajausti. Prieš baigiant kepti, reikia uždėti Brie sūrio ant kiekvieno kotleto viršaus, kad jis biški patižtų. Niam.

Štai toks ir yra receptas.

Mes valgėm ant bandelės užsitepę majonezo tiesiog ir su pomidoro griežinėliu viduje, ant viršaus, aišku, svogūnai. Bandelių aš neskrudinu prieš tai, man patinka, kai jos minkštos.

Labai gražu šiaip yra patiekti ant folgos su fritkėm. Pliusas, kad neišsipurvina lėkštė, o ir sukuriamas toks kioskelio Niujorke įvaizdis. Eina nafek, kaip aš noriu į Ameriką.

Pyragas su nuodėmėmis

Fri, 14 Sep 2012 15:10:48 -0400

Skamba beveik kaip kad su nuodais. Iš dalies daug saldumo per dieną suvartoti yra toks mini organizmo apnuodijimas, nes po to norisi prigulti, po prigulimo norisi kažko sūraus, tada vėl grįžti prie tos nuodėmės, kuria apsinuodijai, o mintyse kartoji “Viskas, nuo rytojaus jau tikrai laikysiuos dietos”.

Tai va, aš tikrai prisiekiu, kad jau nuo rytojaus laikysiuos dietos. Nusprendžiau šiek tiek atvirkščiai pažvelgti į priimtus grožio kanonus: būsiu žiemą graži, o vasarą baisi. Bet čia lengva, nes žiemai tiek gražių rūbų būna - paltai, megztiniai, švarkai juodi, odiniai sijonai ir pan. Vasariniai ploščiai visi glamžosi ir nervina, maikutės būna šūdinos kokybės ir nusibumbuluoja, o ant šviesių basučių prasispaudžia pirštų antspaudai, kuriuos tipo galima išvalyti su pienu, bet ką čia gali žinot, gal tai iš tikrųjų bus vienintelių vasarinių batų sugadinimas. Ai, dar juk vasarą reikia visada būti su pedikiūru.

Bet šis pyragas nesusijęs su dieta. Jis susijęs su pasaulio skanumais ir malonumais. Aš net suvalgyčiau tokį pyragą ant karto, nes jis skatina priklausomybę. Gerai, kai namie būna daugiau negu vienas smaližius, tada mini antsvoris pasiskirsto tolygiai ant visų šeimos narių. Šiaip manau, kad realu kokius du kilus priaugt jeigu suvalgius šį pyragą.

Kažkada rašiau apie drėgną keksą. Šitas pyragas turi potencialo būti dar drėgnesnis ir gali išvis išeiti iš savo ribų, jeigu netyčia jį paliksite ant karščio. Oi, dar nepasakiau, kas čia per pyragas - tai morkų pyragas, sulaistytas karamele ir apteptas filadelfijos kremu. Vienu žodžiu, ta karamelė tai tikrai padaro savo, dėl to rekomenduotina pyragą laikyti šaltai, nes jis gali praskysti kaip kad mano šlaunys iš ryto ant lovos, kai sėduosi iš miegų. Ačiū Dievui, šalčiai artėja ir savo šlaunis jau galėsiu pridengti prabangiu militaristiniu paltu.

Perspėjimas - pyragas tikrai yra labai saldus, kaip pirmasis vaikino bučinys, bet, aišku, jeigu rimtai myli, tai ir visi bučiniai būna saldūs, nesvarbu, ar jie pirmieji, ar 15876043-ieji. Čia truputį per daug triedaliniu stiliumi gal pasakiau, bet supraskit, žmonės, kad bus saldu, dėl to neišeis iš karto suvalgyti penkių gabaliukų (nors gerai įmitęs gliukozės fanas tai suvalgytų).

Čia meniška mūsų namų virtuvės nuotrauka. Kai sakau mūsų, tai nesakysiu, ką turiu omeny, nes aš kaip ir savo nuosavos šeimos neturiu, o mano tikroji šeima jau kaip ir atsisakius manęs. Jie mane tik prisimena, kai reikia kokį pyragą iškepti.

Dabar išvardinsiu, ko reikės šiam rojaus pyragui (čia šiek tiek netgi pati nustebinsiu save, nes viskas išvardinta tokia tvarka, kaip reikia sudėti - ačiū riebaluotam lapeliui, ant kurio viską užsirašiau ir kuris jau kokį mėnesiuką man tarnavo kaip nektarinų ir persikų kauliukų pasidėjimas nenorint išterlioti darbo stalo, bet tingint eit iki šiukšliadėžės):

4 ekologiški kiaušiniai (visada mano bloge naudojami ekologiški kiaušiniai iš kedžiavos);

402 g cukraus (čia tokie ateivio skaičiai gaunasi, kai verčiasi puodeliai į gramus);

336 ml aliejaus (pačio šūdiniausio namų aliejaus - toks dažniausiai būna rapsų arba saulėgrąžų);

250 g grūdų dulkių (kaip mano gerbėjai priprato prie vampyro priešnuodžio, taip dabar tegul pripranta prie šito apibūdinimo);

1,5 a. š. sodos;

1 a. š. druskos (kitaip sakant to, į ką pavirto Loto žmona);

2 a. š. kepimo miltukų;

2 a. š. cinamono;

2 puodeliai smulkiai sutarkuotų morkų. Nors manau, tai ir kvailiui aišku, kad burokinei tarkai čia ne vieta, o jai vieta šaltibarščiuose.

Ne paslaptis, kad jei tešloje yra morkų, jinai labai dėl to sveikatinga. Gal jeigu ans valgytų tokio pyrago kasdien pietums, vakarienei ir šiaip užkandžiams, tai ir įdegtų po šimto metų. Morka kaip daržovė yra per daug nuvertinta, nes ji neranda vietos visokiose dabar populiariose levandų provanso bezdalų viduržemio virtuvėse, pas kiniečius ją irgi nelabai naudoja, nes ji ten būna tik salotose, o lietuviai užsisakinėja tik karštą, nes dažniausiai būna ubagai… Aš irgi šiuo metu prie ubagų prilinkus, tai galiu šaipytis.

Vienu žodžiu, morkos šiaip skanios, bet turbūt žmonės tingi jas skusti.

Kadangi pyragą dariau seniau truputėlį, tai neatsimenu, ar kiaušinius, cukrų ir aliejų reikia suplakti su mikseriu, ar nereikia. Palieku jums patiems nuspręsti. Duodu tik užuominą: senovėje mikserio žmonės neturėdavo.

Tada į šlapalą reikia sudėti viską, kas liko iš viršuje išvardintų dalykų. Galima apsimesti žiauriai daug nusimanančiu virtuvėje ir viską maišyti su spatula, nors realiai ji čia nereikalinga, bet aš kai ją naudoju, bandau pasimaivyti prieš savo šeimą. Panašu, kad kuo toliau, tuo labiau aš debilėju.

Kai tešla atrodo taip, kaip nuotraukoje, o jinai taip atrodo beveik iš karto, galima ją supilti į skardą su įtiestu popieriumi ir kepti. Ant šimto aštuom laipsnių 30-40 minučių.

Kai pyragas iškepa, reikia prabadyti skyles, kad būtų galima supilti karamelę. Man sesė liepė badyt skyles su kremo išspaudėju, bet jos gavosi tokios sakyčiau nesubtilios ir karamelė konkrečiai įsiliejo į pyragą. Kitą kartą bandyčiau prabadyti tik su šakute, bet čia jums, mieli gerbėjai, rinktis pagal savo sugedimo laipsnį. Kaip ir palieku jums patiems karamelės pasidarymo recepto susiradimą. Mūsų namuose karamelės dievukas yra mano sesė, tai jinai kažkaip ten ją padarė iš vandens, grietinėlės ir cukraus. Jai pusiau neišėjo, nes pusė karamelės sulipo į gumulą. Kitą pusę aš užpyliau ant pyrago.

Tada pyragas eina dviems valandoms į šaldytuvą.

Paskutinis etapas - minimalistinio tinko stiliaus glaistas ant viršaus. Jam reikės:

pakelio filadelfijos be nieko;

252 g cukraus pudros;

63 g sviesto.

Viską suplakti su mikseriu ir užtepti ant viršaus. Galima valgyti iš karto.

Ko aš nedariau: nedėjau į nieką vanilės ekstrakto, nes aš jo neturiu; nedėjau dar karamelės ant glaisto viršaus, nes to jau būtų buvę per daug; nepakeičiau filadelfijos kokiu nors panemunės pievų šūdu, nes tuo metu galėjau sau leisti ją pirkti! O dabar einu padepresuot, kad kodėl maistas tai ne rūbai.

Kaimietiškai kiniška vištiena, gal kažkiek užnešanti į wok plotmę

Thu, 23 Aug 2012 12:37:42 -0400

Atsiprašau, kad pavadinimas toks ilgas, bet tiesiog aš negaliu prisiimti sau atsakomybės už tai, kad kokiai nors vištai ar žąsinui po to nepatiks galutinis rezultatas.

Bet prisiekiu, gavosi ne tai kad normaliai, bet net ir išvis labai skaniai. Pirmą kartą man pavyko suderinti sezamų aliejų, soją ir kitas kitaicų nesąmones viename patiekale, kuris šiaip turi grynai ryškių aliuzijų į kaimiečių ir ubagų virtuvę (kuri yra mano pagrindinis analizių objektas, ką jau galėjote pastebėti, nes nuo Alexander Wang tašės iki užkandžiavimo kruopomis - tik vienas žingsnis*) - tai būtų morkos ir kopūstai.

Kaip visada, dviems žmonėms persivalgyti reikės:

kokių 200-300 g kopūsto elementaris, supjaustyto bilenkaip;

2 v. š. sezamų aliejaus (kuris pasaulyje man kvepia skaniausiai antroj vietoj. Pirmoj vietoj benzinas);

pusės v. š. ryžių acto;

kukurūzų krakmolo (čia LABAI SVARBU! Nes iki šiol aš klydau ir naudojau bulvių krakmolą, o po to stebėdavausi, kodėl mano saldžiarūgštė vištiena yra bulvinių blynų skonio);

nedaug imbiero (ta prasme visai nedaug);

vienos didelės morkos, kurią reikia supjaustyti šiaudukais;

aišku, vištienos. Aš pirkau 350 g;

1 šaloto (pagaliau ir aš išbandžiau šalotą virtuvėje);

1 a. š. medaus;

1 v. š. sojų padažo;

2 skiltelių vampyrų priešnuodžio;

sezamų sėklų iš akies;

druskos, pipirų, vandens iš krano dar prireiks.

Gaminimas yra pakankamai neužknisantis - labiausiai atsibosta nebent tarkuot imbierą su smulkia tarka, nes po to tokius rakandus būna sunku išplauti. Tada aš tipo užmerkiu juos, bet dažniausiai toks užmerktas daiktas kriauklėje sukelia biški ilgalaikę depresiją. Nes kai ateina laikas plauti indus, tu pamatai tą tarką su sustrigusiais gabaliukais, ir prikrauni kriauklėn dar daugiau indų, kad nesimatytų tos prakeiktos tarkos. Kai ateina laikas daryti jau tikrai rimtą indų plovimą, dažniausiai pasidaro labai liūdna, nes kriauklėje jau būna pridėta ir kitų liūdesį skatinančių indų - visokių stiklinių puodų dangčių, sietelių ir pan., kuriuos ne tik sunku plauti, bet ir šluostyti. Kai virš kriauklės jau pradeda skraidyti muselės ir užauga pelėsių, tai tada aš išplaunu indus.

Vienu žodžiu, iš pradžių reikia pasidaryti šiokį tokį marinatą vištienai. Čia lengva, nes viską tik reikia sumaišyti: 1 v. š. vandens, pusę v. š. sezamų aliejaus (mmmmmmmmm), sojų padažą, ryžių actą, medų, ištrėkštą vampyrų priešnuodį, smulkiai sutarkuotą imbierą (čia sunku man tiksliai pasakyti, kiek jo reik - gal kokio nykščio dydžio gabalėlio; rekomenduočiau nepadauginti, nes po to imbiers viską nustelbia), sezamų sėklų šiek tiek (aš naudojau tipo paskrudintas, kurios iš tikrųjų buvo nubyrėjusios nuo lazdelių su sezamais), druskos čiut čiut ir pipirų. Tada reikia sumest vištienos gabalus čianais ir tipo juos pamaišyti ir įdėt į šaldytuvą, kad pasimarinuotų. Užtenka kokių 15 minučių tam.

Po maloniai praleistų 15 minučių galima užsiimti kepimu. Šiaip čia labiau ne wok tipo patiekalas, o kiniečių ant kampo, nes vištiena padengiama krakmolu, bet, kita vertus, nėra čia beveik padažo kokio nors lipnaus ir imituojančio kitą skonį, negu esąs (turiu galvoje, kai sojų padažas imituoja vyšnių sultis, vištiena imituoja žuvį, o žuvis imituoja apelsininę kiaulieną ir t. t.).

Naudoti reikia kukuruzų krekmolą. Reikia jo du v. š. skirti vištienos aplipinimui, bet aš dėjau daugiau man rodos. Vadinasi, vištiena išimam iš marinato, sumakaluojam su krekmolu ir jau galima kepti likusiame kiekyje įkaitinto sezamo aliejaus (glušpetriams sufleruoju: 2 v. š. - 0,5 v. š. = 1,5 v. š.). Reikia, kad vištiena normaliai rudai apkeptų, bet nesudegtų ir neperdžiūtų. Laiką ir keptuvės karštumą nusireguliuoti palieku jums patiems ant sąžinės.

Iškeptą vištieną trumpam reik atsidėti atskirai, bet ten, kur nepasiektų katinai, nors aš nežinau, ar jie mėgsta egzotiškai paruoštą vištieną, plius, aš neturiu katino, o ir dar, aš jų beveik negaliu pakęsti. Manau, kad iš to, ar žmogus mėgsta katinus, ar šunis, galima spręsti apie jo charakterį. Šunys patinka savigraužininkams ir šiaip gyvenime dažnai trypiamiems žmonėms, o katinai tipo patinka nepriklausomiems ir lipantiems per galvas. Deja, man patinka šunys vistiek.

Toj pačioj keptuvėj (jeigu jūs taupūs ir apsukrūs, tai net neišjungėte duchovkės) reiks sukepinti daržoves, t. y. kopūstą, morkos šiaudelius ir neypatingai skrupulingai susmulkintą šalotą. Dar reikia supilti likusį marinatą ir 5 v. š. vandens. Šiaip recepte sako kepinti 3-5 minutes, bet aš tikrai kepinau ilgiau, nes chemikalizuotos daržovės iš maksimos sunkiai pasidavė karščiui. Čia juokauju, nors gal ir tai rimta. Maždaug 10 minučių čiuju kepinau. Neišsigąskit, jei daržovės pradės atrodyt sausos ar neįdomios. Pasirodo, kai jau pabaigoje įmaišai vištieną, kad viskas sušiltų kartu, nuo vištienos ant daržovių persiduoda kažkoks sluoksnelis visumos ir taip išeina tikrai skanumas. Ant viršaus dar papildomai galima pasiberti sezamo sėklų, o valgyti reik su ryžiais.

Žiauriai geras patiekalas šiaip, jeigu ką.

* Čia nereiškia, kad aš turiu šio dizainerio rankinę. Bet aišku, kad aš jos noriu. Bet tuo pačiu aš noriu ir skaniai kasdien valgyt. Dėl to mano zodiako ženklas yra dvyniai - nes aš noriu vienu metu dviejų dalykų.

Cool ryžiai

Thu, 09 Aug 2012 10:20:00 -0400

Norėčiau pakalbėti apie maisto svarbą gyvenime. Norėčiau todėl, kad vakar valgiau sveikai (pusryčiams - pasukų varškė, užkandžiams - persikai ir lazdelės su sezamais, vandens bonka, pietums - šie ryžiai ir porcija ledų šiaip atsigaivinimui), o šiandien valgau šūdą (kiaušinienė su šlykščia sudžiūvusia duona, pietums - pica iš čileko, vakarienei - dar viena pica iš čileko, nes dvi už vienos kainą, ir dar geriu koke kolą visą dieną, nes daugiau nieko namie nėra gerti, vanduo iš krano mane nervuoja, o negaliu iš namų išeiti, nes turiu tik 2 lt ir mano galva atrodo tikrąja to žodžio prasme kaip svogūnas). Šūdo valgymas man iš karto atsiliepia. Iš pradžių užgriaužia sąžinė, po to pasireiškia nuotaikų kaita, po to neina prašikt, o dar po to šiknos skylė pati tiesiog atsiveria ir devintoji banga atšniokščia. Jūs sakote: kaip tu gali prie maisto kalbėti apie fekalijas? Aš jums atsakau tris šmaikščius faktus apie šūdus:

1. Kaimiečiai galvoja, kad fekalija - tai egzotiškas užsienietiškas žmogaus vardas

2. Kartais būna, kad šunys valgo šūdus, kuriuos randa gatvėj

3. Nuo maisto iki šūdo - tik viena virškinimo sistema!

Kai pamačiau šitą receptą, iš karto žinojau, kad jį gaminsiu greitu metu, nes jis yra visiškai cool. Artėja ruduo - brangių audinių sezonas (vilna, kašmyras, 200 denų pėdkelnės ir t. t.), dėl to reikia mažiau valgyt, o daugiau rūbų pirkti. Toks receptas pasitaiko vienas iš milijono - kur beveik visi ingredientai yra namie, o jei ir nėra, tai kainuoja grašius. Plius, čia nereikia jokio išankstinio pasiruošimo ir išvis reikia tiesiog ateiti, pasidaryti, suvalgyti ir išeiti kaip Cezariui.

Taip pat buvo labai skanu. Aš galvojau, bus nieko įspūdingo, bet buvo tikrai įspūdinga ir net mano vaikinas sakė, kad “skanu”, bet “galėtų būti dar ir vištienos”. Tie vaikinai…

Šitie ryžiai vadinasi tava rice nes todėl, kad tava yra speciali babajyne sugalvota keptuvė. Mano tava buvo iš antros lentynos po kriaukle, o ne iš Indijos, bet tai nesumenkino šio patiekalo esmės. Kaip sakoma, jei patiekalas geras, tai ir bato aule tu jį išvirsi.

Dviems žmonės, linkusiems į lengvo laipsnio nutukimą apsiėsti reikės:

2 maišelių išvirtų ilgagrūdžių ryžių (tipo reiktų Basmati, bet aš naudojau tiesiog Gold veislės ryžius, nes mėgstu prabangą. Taip pat neklauskite manęs, kiek gramų tai yra ryžių tie du maišeliai, nes aš nekenčiu ryžių virimo ne maišeliuose. Nes jie byra per šonus, svyla prie puodo ir šiaip nervina);

didoko susmulkinto svogūno;

4 skiltelių vampyrų priešnuodžio;

1 raudono čili pipiro (recepto originale naudojami kažkokie Kašmyro raudonieji pipirai, kurių Lietuvoje, kaip ir oraus gyvenimo bei teisibės :D nerasta);

1 v. š. to, kas bėga iš krano;

dviejų išsigimusių susmulkintų paprikų (išsigimusių reiškia, kad kreivų ir susitraukusių, būtent tokių, kokias radau pirkti maksimoj, dėl to naudojau dvi. Prašom nepasididžiuoti ir naudoti vieną didelę ir stotingą);

dviejų vidutiniškų pomidorų, irgi susmulkintų;

pusės a. š. ciberžolės (pirmą kartą aš ją naudojau);

mažo indelio ekologiško biologiško jogurto be nieko.

Pirma reikia atseit pasidaryti pastą iš susmulkinto čili pipiro, ištrėkštų vampyro priešnuodžio skiltelių ir vieno šaukšto vandens. Aišku, aš neturėjau su kuo sutrinti tą pastą - man rodos, tas aparatas vadinasi piestelė. Dėl to tik mažame indukyje sumaišiau šias sudėtines dalis.

Tada reikia kepinti svogūną aliejuje. Aliejaus iš akies galima dėti. Nors recepto originale sakoma, kad reikia svogūną kepinti vieną minute, vis dėlto čia ne Tailandas ir ne wok keptuvė. Dėl to aš kepinau iš akies (ta prasme, ne leisdama lazerio šviesą iš akies, kad svogūnai keptų, bet iš akies laiko atžvilgiu - skamba taip pat nesąmoningai, kaip kad šviesmetis yra iš tikrųjų atstumo matavimo vienetas, bet ne aš pirma pradėjau).

Tada reikia mestelt mažojo bliūdelio turinuką keptuvėn į svogūno draugę ir kepinti žiauriai trumpai - tik 30 sekundžių. Aš skaičiavau su burna šnibždėdama iki 30.

Tada reikia keptuvėn sudėti viską, kas liko, kad neliktų - paprikas, pomidorus, ciberžolę ir 3 v. š. jogurto tokius kaupesnius. Labai gražiai viskas nusidažo geltonai nuo tos kurkumos. Per tą laiką, kol vyksta mini troškinimasis (leiskite tam kokias 4 minutes), aš prasikeikiau bandydama pradrėksti ryžių maišelius su bulvių skustuku, nes nebuvo daugiau švarių peilių.

Tada reikia į visą daržovių bolivudą tiesiog sudėti ryžius ir porą minučių dar viską pašildyti.

Tada jau galima valgyti su likusiu jogurtu ir jaustis sveiku, madingu ir per daug nepersidirbusiu virtuvėje.

Aviečių ir citrinų plokštainis

Fri, 20 Jul 2012 09:46:00 -0400

Plokštainis yra per daug nuvertintas žodis, tinkamas vartoti ne tik konditerijos kontekste. Plokštainiu galima pavadinti ir žmogų, kad jis lėkštas arba netgi kad jo užpakalis plokštainio formos, t. y. ne kaip pas Jennifer Lopez. Net žmogaus smegenys gali būti plokščios, ant tiek plokščios, kad tiktų ant jų įrengti ierouostą.

Bet konditerijoje plokštainis tikrai nereiškia kažko blogo ar nelaimingo. Dauguma iš mūsų mėgsta slėptis tarp morengų ir penkių aukštų tortų, nors kartais reikia atsistoti ant plokštainio ir apžvelgti visą gyvenimo horizontą (tik su sąlyga, kad jūsų plokštainis turi stabilų paviršių).

Čia tik skamba didingai, bet šitas plokštainis iš tikrųjų neatvers jums nei kokios čakros, nei jūs atrasit gyvenimo prasmę jį valgydami.

Šiaip lietuviškuose bloguose dar nesu mačiusi lemon bars atitikmens. Tai čia yra būtent lemon bars, tik su aviečių priedu. O ką daryt, kai darže avietės tiesiog pūna nenuskintos ir tik vorai ant jų pasivaikštinėja. Dėl to aš ir bijau vasaros derliaus - nes visas daržas dažniausiai būna uzurpuotas vorų. Kai kažkada mane siuntė skinti serbentų, tai aš užsidėjau chirurgo pirštines, nes jau geriau draugas nuo stogo, negu šv. Vito šokį šokantis aukštakojis voras ant mano dilbio. Fu, nx.

Didžiausia reikalinga pastanga šio reikalo kepimui - ištrinti avietes per sietą, nes plokštainiui reiks naudoti tik tyriausią aviečių ekstraktą, kurio kaina - 50 lt/l (čia pati taip sugalvojau). Reikia trinti ne šiaip kita ranka krapštant užpakalį, bet normaliai ir su jėga, kad kuo daugiau išeitų ekstrakto ir kuo mažiau liktų likučių, iš kurių po to galima išvirti gėrimą. Pagrinde tiek ir to pasiruošimo - susirasti normaliai tankų sietą, ir tada jau bus galima kepti šį pirmosios meilės spalvos pyragą.

Reikės:

255 g minkšto sviesto, nes jį reikės plakti su mikseriu (aš tai su sviestu apsikvailinau ir jis mikrobanginėj sprogo, tai gerai, kad niekas negirdėjo);

201 g cukraus;

256 g miltų;

pusės a. š. druskos.

Neišsigąskit, čia šitų artefaktų reikės tik pagrindo iškepimui. Žiauriai lengva - reikia išmikseriuoti cukrų su sviestu, ir tada į tai sudėti miltus, sumaišytus su druska. Vienu žodžiu, tešlą reikia padaryti. Tešla man kažkodėl kėlė asociaciją su sausainiu. Dėl to mano protas aptemo ir aš kepimui panaudojau per mažą formą. Čia tai buvo juoko - tešla iškepė tik iš išorės ir atrodė kaip nekaltos penkiolikmetės celiulitas. Tada aš supratau, kad arba aš bandau išgelbėti situaciją, arba metu viską ir valgau skrudintą bulką. Aišku, aš pasirinkau išgelbėjimo variantą, kuris, nors ir sunkesnis, galėjo baigtis fiasko, bet vėliau džiaugiausi ir aš, ir plokštainis, mano valgomas. Aš labai staigiai permečiau pusiau iškepusią tešlos košę į didesnę skardą, išskirsčiau bilenkaip ir visai nieko jinai iškepė pabaigoje.

Jūs galite išvengti tokio nuotykio tiesiog pasirinkę gerą skardą. Kepti reikia ant 180 laipsnių, kažkur 25 minutes.

Toliau pyrago masei reikės:

4 defaultinių aviečių puodelių - kiek jau iš jų išspausit ekstrakto, tiek ir turėsit;

3 citrinų - kiek jau iš jų išspausit sulčių, tiek ir turėsit;

1 nutarkuotos neplautos citrinos žievelės (neplautos, nes tik taip galima pajusti tikrąjį kontrastingą gyvenimo skonį);

171 g miltų (kitaip sakant - grūdų dulkių, už kurias reikia mokėti pinigus);

603 g cukraus (senoviškai mąstantiems žmonėms nuo tokio cukraus kiekio pamatymo gali automatiškai iškristi dantys, atsiprašau);

ketvirtukas a. š. druskos;

6 kiaušinių baltymai (iš trynių galite sudėlioti bliūdukyje gėlytę);

2 pilni kiaušai.

Rezultate sumaišę visus šitus ingridientus, gausite tokią nuostabią glazūrą kaip viršuje. Dabar paaiškinsiu, kaip reikia maišyti.

Tokio stiliaus maišymams aš mėgstu naudoti spatula, nes tada aš jaučiuosi truputį kaip Amerikoj. Nėra namų be dūmų, kaip ir nėra namų be spatulos. Jeigu jūs jos neturit, reiškia, dar negyvenate savo tikruose namuose.

Iš pradžių maišom cukrą, miltus, citrinos žievelės spiras ir druską aka sausus ingridientus. Po to sudedam baltymus ir abu cielus kiaušus. Ant galo supilam aviečių ekstraktą ir citrinos sultis. Taip ir gaunasi glazūra. Ją reikia supilti ant iškepto pagrindo ir kepti dar 40 minučių. Po to reikės ilgai laukti, kol plokštainis atšals. Po to dar vistiek reikės laukti, nes kad jis turi pabūti šaldytuve. Jis bus plokščias, ne kaip Jennifer Lopez užpakalis, bet stangrus, kaip jau Jennifer Lopez užpakalis. Šaldytuvas būtent ir duoda tą stangrumo efektą.

Galima ant viršaus berti pudros, bet aš nebėriau.

Čia tik citrininis tokio pačio plokštainio variantas. Buvo abu tikrai dideli hitai pas mus šeimoje. Jei atvirai, aš nieko panašaus net nebuvau prieš tai ragavus. Iš pradžių atrodo, kad sutraukia žandus, bet po to nori dar.

Einu biški pastovėsiu ant plokštainio, nes reikia apsidairyti.

P. S. beje, mieli gerbėjai, jau galite mane mėgti ir feisbuke. Kuo daugiau jūsų mane mėgs, tuo mano gyvenimas bus šviesesnis ir tuo daugiau nesąmoningo kontento aš galėsiu sukurti!

Mano pirmasis pyragas su vyšniomis

Thu, 12 Jul 2012 03:48:53 -0400

Turiu galvoje, kad tai mano pirmasis pyragas su vyšniomis per visą mano gyvenimą. Vyšnios turbūt būtų mano antroje vietoje pagal nemėgstamumą uogos. Pirmoje vietoje, aišku, serbentai. Pirmą vietą pagal mėgstamumą užimtų trešnės, po to eitų šilauogės, kurių valgiau vieną kartą gyvenime, dar neblogos būtų avietės. Braškės taip pat mane ganėtinai nervina, nes jos per daug primena man mano inkštiruotą veidą. Vis dėlto aš labiau mėgstu vaisius nei uogas. Bet vasara yra toks jau metas, kai visos uogos prinoksta vienu metu ir tada reikia verstis per galvą, kaip jas greičiau suvartoti (žiemą tai lengva, nes vienintelis skanus pasirinkimas būna mandarinai). Vyšnioms dar kyla pavojus, kad jas suvalgys špokai. Tai realus pavojus, kurio nepalyginsi su tuo, kad visokias krūmines uogas (serbentus, agrastus, avietes) gali vorai nutupėti. Vienu žodžiu, jeigu dar turit užsilikusių vyšnių, kepkit šį pyragą ir rodykit špokams fakus per langą (kitaip sakant, didįjį pirštą rodykit).

Man labai patinka šita pyrago nuotrauka, nes tas kepimo popierius čia atrodo kaip senoviškas romantiškas merlis. Taip ir įsivaizduoju: aš guliu kaimo namo verandoj (aš ten miegojau, nes buvo karšta), tokioj senoviškoj didelėj lovoj su daug kaldrų ir paklodžių ir pusryčiams man atneša tarnas tokio pyrago, suvynioto į tą baltą popierių, gabaliuką. Aš jį suvalgau ir sėdu naršyti prie naujausio Apple kompo. Tokia mano asociacija su šiuo pyragu. Gaila, realybė buvo šiek tiek kitokia, pyragas nuo karščio mūsų namų verandoj beveik ištirpo, bet vistiek visi jį valgė, nes jis yra labai skanus ir labai saldus. Drįsčiau teigti, kad vyšnios šiame pyrage manes nenervino absoliučiai. Po to kai vakare dar jo užsimaniau, radau tik tuščią skardą, tai pasijaučiau kaip špokas, nuo kurio slepia ne tik kad vyšnios medį, bet ir bet kokią vyšnios užuominą.

Pyragą pagaminti išeitų net kvailiams. Sunkiausia dalis yra sutarkuoti sviestą, nes jis turi būti labai šaltas, kai daroma trupinių tešla. Sunku yra ne tarkuoti, bet tiesiog nusiteikti morališkai tam užknisančiam procesui pirmyn atgal ir dar laikant šaltą sviesto gabalą, kuris, beje, turi pomėgį dar ir lįsti į panages.

Manasis pyragas gavosi labiau plokštainio stiliaus, ne toks storas, kaip originaliame recepte. Namiškiai tai įvertino teigiamai. Čia taip išėjo dėl to, kad aš naudojau platesnę ir ilgesnę skardą, nei kad tikrasis pyrago autorius. Jūs taip pat galite eksperimentuoti su skardos dydžiu, ta prasme, aš leidžiu jums tą daryti. Aišku, neatsakau už pasekmes, jeigu koks žioplys sugalvos šį pyragą kepti kekso formoje.

Pyragui reiks:

vyšnių apie 900 g (aš tai pasigirsiu, kad naudojau ekologiškas kieme išaugintas vyšnias);

512 g miltų;

301 g cukraus (čia tokie meniški skaičiukai gaunasi, kai verti puodelius į gramus);

110 g rudo cukraus + atskirai jo reikės 55 g prie vyšnių;

pusė a. š. druskos (dabar mano gyvenime truputį toks periodas, kad aš galėčiau surinkti druskos nuo savo ašarų, tai galite paverkti į šaukštelį truputį ir tai bus labai ekologiška);

339 g sviesto iš kameros (žiauriai šalto);

2 a. š. apelsinų sulčių (kaip matote nuotraukoje viršuje, aš rekomenduoju firmos Cappy produkciją, bet iš tiesų tai melas, čia netyčia tokia nuotrauka išėjo);

pusė a. š. cinamono.

Iš pradžių reikia nusikauliukinti vyšnias. Nes juk nesąmonė būtų į pyragą jas dėti su kauliukais, po to kokia nors elegantiška dama gali išsilaužti dantį. Aš tai su špilka kauliukinau, nes specialus aparatas buvo kažkur dingęs (bet aš jį suprantu, nes kai toks geras oras, tikrai nesinori sėdėti namie, o juo labiau, gulėti stalčiuj šalia samčių ir mentelių). Po to galima gąsdinti mažus vaikus ir imituoti kraujus.

Recepto originale sako - perpjaukit vyšnias per pusę. Aš jums sakau - nepjaukit. Tikrai nepaspringsit, o ir laiko sutaupysit, per kurį bus galima nusimaudyti po šlanga kieme. Aišku, nepavydžiu, jeigu gyvenat bute. Tada galima tik sėdėt balkone.

Orkaitę reik užkaitinti iki 176 laipsnių. Tada reikia pasidaryti trupininę tešlą. Šiaip lengva, išskyrus tą prakeiktą sviesto tarkavimą. Žodžiu, į didelį bliūdą meskit miltus, cukrų, 110 g rudo cukraus, druską ir sutarkuotą sviestą. Tada reikia su rankom daryti trupinius. Visai fainai, tik nervina vėl, kad prilenda į panages. Kai jau išeina trupiniai normaliai, atsidedame vieną puodelį jų, kurio prireiks vėliau. Tada pusę likusių trupinių panaudojame pagrindui - tiesiog spaudžiame juos į kepimo skardą ir tiek (aš panaudojau šiek tiek daugiau nei pusę trupinių, dėl to mano pagrindas išėjo storesnis, o viršus buvo labiau plikas). Mane tai visai ramina. Jeigu jus nervina, įsivaizduokit, kad čia jūsų užduotis tokia šiandien yra - suspausti trupinius į pyrago pagrindą. Likusius trupinius laikykit šaldytuve, nes kad jie neištirptų.

Tada skardą kiškite į orkaitę ir pakepkit pagrindą maždaug 10-12 minučių. Aš per tą laiką suvalgiau du kepsnius, nes aš mėgstu greit valgyt (ir skaniai).

Nuo dabar prasideda lengvoji pyrago kepimo dalis. Sunkiausia tik išlaukti, kol jau jis iškeps gatavai.

Kai iškepa pagrindas, reikia jį palikti truputį atsipalaiduoti kokiai 15 minučių. Per tą laiką reikia sumaišyti vyšnias su puodeliu trupinių, 55 g rudo cukraus, apelsinų sultimis ir cinamonu (ir man dar norisi dadėti ir su manų koše, nes kažkaip ten kur cinamonas, tai ten ir manų košė, kuri, beje, neturi visai beveik geros maistinės vertės). Aišku, sumaišyti užtrunka apie vieną minutę, todėl dar 14 minučių galima malti šūdą (parūkyti, kokybiškai pašikti skaitant žurnalą, pažiūrėti serialo atkarpą, nusikirpti nagus su nešvariom panagėm ir pan.).

Tada jau galima sukombinuoti pyragą iki galo. Tai ant pakepto pagrindo paskleidžiam vyšnias ir ant jų užberiam likusius trupinius. Tada kišam šį gaminį į orkaitę atgal ir kepam 40-45 min.

Geriausia būtų palikti pyragą ataušti visiškai, nes tada jis lengviau pjaustosi ir jau būna įgavęs savo normalią formą. Aš tai neiškenčiau ir nusipjoviau sau kampelį, bet greitai to pasigailėjau, nes nusisvilinau liežiuvį ir supratau, kad reikia grynai tam pyragui pastovėti. Čia tokia jau mano dalia - aš iš karto stačia galva lendu į viską.

Gyvenimo vištiena su artišokais

Mon, 04 Jun 2012 12:56:55 -0400

Gyvenimas - tai kaip vištiena. Ją lengviausia atskirti nuo kitų mėsų, nes jinai švelnios dabar (t. y. 2012 S/S sezone) madingos spalvos (turiu galvoje, kad pvz. jei man šalia sudėtų kiaulieną, jautieną ir veršieną, tai aš neatskirčiau jų). Taip pat žinau, kad kai kurie žmonės perka vištienos filė ir nuo jos beveik nenupjausto jokių baltų snarglių, tiesiog kepa iš karto ir tiek. Aš tai visada snarglius nupjaustau, bet man patinka, kad vištienos esmė yra tiesiog būti tobula mėsa. Visos kitos mėsos turi įvairius lašinius ir kitokius nemalonius atributus, o vištiena turi tik keletą baltų snarglinių apendicitų ant šono. Kaip žmonės elgiasi su vištiena, taip ir elgsis su gyvenimu. Reiškia, labiausiai sekasi tiems, kurie nuo vištienos snarglių nenupjausto. Tie, kurie nupjausto, bet daugmaž vistiek mėgaujasi vištiena, savo gyvenime kartais per daug leidžiasi užvaldomi baimės. Dar yra žmonės, kurie nupjauna vištienos defektus ir juos atiduoda šuniui - tai šitie yra išvis gyvenimo šviesuliai. Pvz. vegetarams nepavydžiu. Nes jie nevalgo vištienos. Pasakysiu, kaip pirmoj klasėj pasakyčiau: nevalgyt vištienos, tai tas pats kas laižyt medų per stiklainį.

Šis patiekalas man įstrigo dėl to, kad jis patiko visai mano šeimai, net mano broliui, nors nebuvo ištroškintas kokekoloje su pokerio žetonais. Bet labiau įstrigo dėl to, kad kai aš jį dariau, dar gyvenimas buvo bežydįs (t.y. žydintis, o ne be žydų), o dabar viskas, jau nuvyto ir tuoj pradės temti anksčiau. Žydėjo visi sodai, basutės ir batai dar buvo nauji ir neatsibodę, dar buvo galima atidėlioti univerkės skolų atsiskaitymą iki “vasaros pradžios”, buvo galima grįžti į Vilnių pirmadienio ryte ir atsipalaiduot, nes į darbą reikės tik vakare. O dabar vasara jau įpusėjo, galima sakyti; batų kulnai nusidrožė, spintoj per daug baltų rūbų ir per mažai rusvų atspalvių būtent tokiems šūdoriams, naujas darbas kelia panikos priepuolius, mėgstamiausi vasaros festai artėja, ir šeštus metus iš eilės tas pats celiulitas merkia akį ant liepto, todėl pažadą “Per tūsofkes būti idealios figūros” perkeliu į 2013. Baisiausia, kad aš labai mėgstu burbėti, jog laikas greitai eina, ir jis tikrai greitai eina, vietoj to, kad paprieštarautų man ir staiga sustotų.

Dabar prisipažinsiu, kad šitą receptą dariau per mamos dieną, labai pasikėliau savo levelį prieš visos šeimos narius. Norėčiau vėl sugrįžti į tą dieną. Bet dar geriau, kad sugrįžčiau į pirmą klasę ir man nereikėtų dėl nieko sukt galvos (išskyrus kiek bus 2+2). Man atrodo, aš tampu seniu, nes man dabartinis laikas visada šūdinas, aš labiau vertinu praeitį arbą nebūtį. Ateities nekenčiu, nes tas ilgas kelias iki jos dažniausiai nueina kažkur visai ne ten.

Grįžkime prie recepto. Galbūt netrukus jūs organizuosite vakarėlį gaujelei žmonių ir nežinote, kuo juos pašerti? Ir kaip tik jovalas, kombikormas baiginėjasi? Tikrai šis vištienos receptas puikiai tinka. Jį lengva padaryti viename dideliame puode ir šiaip jį tiesiog lengva padaryti, nes beveik nieko nereikia daryti, tik papjaustyti daržoves. Kas dar geriau - kad šita vištiena kitą dieną būna dar skanesnė, visai kaip ir gyvenimas!

Man labai patinka šita nuotrauka, kurią kažkodėl mano sesė padarė slapčia, kol aš maišiau, o mama pipirino. Visų pirma, šitoj nuotraukoj yra daug simbolikos labai:

1) Bauer firmos puodai, kuriuos pirko mama iš mano pradinės mokyklos klasioko Aurimo tėvų (beje, aišku, aš buvau Aurimą įsimylėjus kaip ir visos kitos klasiokės)

2) Stiklinė lentelė po kaire. Tokią pačią man nupirko, kai išsikrausčiau į savo pirmąjį butą Vilniuje (ne nuosavą, savaime suprantama, man dar tik buvo 18 metų)

3) Dujinė, kuriai jau kokie 10 metų. Kažkada jinai buvo labai moderni naujo gyvenimo viltis, kai mūsų namuose įvyko kapitalinis remontas

4) Kleckai visur, riebalai prisitaškę. Man visur kitur kleckai šlykštūs, bet tik ne namie.

Taip pat aš tuoj bežiūrėdama į pipirus malančios mamos rankas apsiverksiu. Iš šios nuotraukos aš pasimokau, kad be šeimos būčiau niekas, nors iš gimiau drakono (kiečiausio gyvūno) metais.

Bet lygiai taip pat ir šis receptas būtų niekas be ingridientų. Taigi, žmonėms (man, broliui, sesei, kitai sesei (bet gali būti, kad ji nevalgys), mamai, tetai, dviems močiūtėms ir seneliui, ir taip pat vaikinui, kuris turbūt nevalgys, nes jam nepatinka tokia egzotika) pavalgyti reikės:

3 vištienos krūtinių, supjaustytų gražiais gabaliukais. Turiu galvoj 3 pilnas tas krūtines, kaip drugeliai. Bet man pabaigoje labai atsibodo gražiai tipo palei raumeną pjaustyti, dėl to pjausčiau bilenkaip;

marinuotų artišoko sloiko (didelio);

pusės litro vištienos sultinio su nuodais (čia reiškia, kad iš kubelio);

citrinos sulčių (mažiausiai tai iš vienos citrinos, bet priklausomai nuo to, kiek jūs patys norit. Man rodos, aš gal dviejų citrinų dėjau. Neatsimenu, nes tuomet mano širdis buvo pilna meilės, o ne susimąstymo apie tikslius kiekius);

didelio maišelio riebiausios grietinėlės;

indelio pievagrybių (to defaultinio mėlyno iš pardės);

kažkiek miltų;

vampyrų priešnuodžio NEREIKIA;

pipirų, druskos ir aliejaus vištienos iškepimui;

dar reiktų kažkokio žmogaus, su kuriuo galėtumėt kartu valgyti šį patiekalą. Blogiausiu atveju galima valgyti vienam prie kompo, aš taip dažnai darau.

Kaip matote, mano sesė tikrai šmaikšti. Iš pradžių ji fotografavo rankas, po to kojas. Daug kam nepatiks kojų nuotrauka prie maisto, nes jie turbūt įsivaizduoja tas kojas sukištas į patiekalą. Jei atvirai, mūsų šeimai labiau patinka patiekalus kišti į burną. Taip pat paminiu, kad čia mano kojos dešiniausios ir priimu komentarus dėl baisių pirštų. Man ir pačiai kojų pirštai toks keistas dalykas.

Vištienos kepinimas yra pirma gaminimo dalis. Čia pavojinga, nes galima gauti riebalų į akį. Reikia vištieną papipirinti ir padruskinti ir kepti ant žiauriai karštos ugnies. Tokios karštos, kokios šiame Antakalnio bute, kuriame gyvenu, vapšė nėra. Kitaip sakant, tik savuose namuose ugnis karščiausia.

Kai visa vištiena iškepinama, į tą pačią keptuvę reikia supilti sultinį ir citrinos sultis, kad galima būtų atgramdyti dugną. Aš jau seniai pastebėjau tą tendenciją, kad daug kas svaigsta apie prisvilusių riebalų nugramdymą nuo dugno, atseit jis suteikia nerealų autentišką skonį patiekalui. Čia kaip visokios bobikės svaigsta apie makaronus al dente. Nu aš tai krapštau riebalus nuo dugno vien tam, kad tingiu imti naują keptuvę, nes po to reiks dvi plauti, ir dėl to, kad tingiu plaut tą pačią keptuvę, kol ji dar karšta. Dėl to reik nukrapštyt dugną, tada supilti grietinėlę ir maišant leisti šiam magiškam padažui užvirti. Kai padažas užburbuliuoja, imame tik geruose namuose randamą plokščią šluotelę ir su ja įmaišom miltų, kad padažas sutirštėtų. Reik akylai stebėti, kad nesusidarytų gumulų. Labai padeda, kai visa šeima ateina į virtuvę pažiūrėti.

Dabar nuo čia užbaigti patiekalą tiesiog vienas juokas. Sumetam į padažą pasmulkintus grybus ir artišokus, biški palaukiam, kol grybai suminkštės, tada sumetam vištieną, kad ji sušiltų ir tiesiog pridedam prieskonių pagal savo skonį.

Prisiekiu, šis patiekalas tikrai padaro įspūdį, ir fainiausias yra faktas, kad jį padaryti labai lengva. Plius artišokų panaudojimas kulinarijoje tikrai papuošia jūsų virtuvinį gyvenimo aprašymą. Kaip matote, mes leidome sau pasitiekti su garintomis daržovėmis iš maišelio, bet tikrai čia reiktų ir ryžių. Ten lėkštėje matosi specialiai palikta tuščia meniška vieta, nes jau ir taip visi buvo daug privalgę. Dar valgėm sušius ir turėjom du tortus, kelias silkes pataluose ir pora mišrainių. Iki mano namų maisto srityje Lietuvoje tikrai jokie kiti netraukia nei per vieną vietą. Nei per nago juodymą, kurį kaip tik turiu išsikrapštyti, dėl to jau baigiu.

Konceptualūs Kijevo kotletai

Mon, 30 Apr 2012 03:24:36 -0400

Kijevo kotletai šiaip įeina į tą kategoriją patiekalų, kurių aš niekada nedarysiu, nes, man atrodo, ta kategorija parodo, kad tu esi beviltiška moteris, kuri neturi ką veikti ir iš nevilties daro visokius seniai nebeaktualius patiekalus. Dar į šitą kategoriją įeina balandėliai. Daugiau kitokių patiekalų šiuo metu nesugalvoju. Tai nereiškia, kad Kijevo kotletų aš nemėgstu. Jeigu daugiau nebūtų ką valgyti, tai aš juos valgyčiau, bet dažniau jie mane nervina, negu kad aš jais džiaugiuosi. Ypač nervina, kai perpjauni tu jį ir karštas sviestas ištrykšta ant kompo ekrano (dar taip būna su medžioklinėm dešrelėm).

Nežinau, su kuo palyginti neaktualius patiekalus. Tai nereiškia (ir vėl čia aš teisinuos), kad jie gaidiški, tiesiog mes gyvename pasirinkimo amžiuje, kai galima gauti ką nors skaniau ir greičiau ir įdomiau. Čia kaip tokia grupė Uriah Heep. Kai aš buvau dar metalistė (nu čia netikslu, nes aš labiau buvau progresyvinio roko dievukė), tai mama man davė šios grupės tokį medinį pakabuką ir aš ilgai svarsčiau, ar būtų kieta jį nešioti, bet nusprendžiau, kad ne, nes šios grupės per žemas psichodelikos lygis. TAI NEREIŠKIA, kad šita grupė šūdina, bet tiesiog man yra kai ko svarbiau už ją, dėl to jinai nefigūruoja mano minčių sluoksniuose. Beje, aš vieną kartą rašiau savo kitame bloge apie minčių sluoksnių teoriją: čia (reikia pavažiuoti žemyn iki posto, kuris vadinasi “Filosofinis susimąstymas”, bet galit ir kitką paskaityti).

Reikalas šį patiekalą pagaminti kilo, nes mano vaikinas jau mano virtuvės pasiekimais buvo visiškai nusivylęs. Tada aš jam pasiūliau pagaminti vištienos troškinį su kuskusu ir sulaukiau daug keiksmažodžių, nes (cituoju iš originalo): “mane uzpiso, as noriu skanios bulviu koses ir skanaus kepsnio ar kazko panasaus, o ne blet vistiena traskia su NEREALIU PADAZU”, “blet cia kuskusu kazkokius rodo, paskui galiausiai eini i statoil ir nusiperki desraini”. Kai parodžiau jau po to šį kotleto kastratą, tai sulaukiau gero įvertinimo: “nu va visai kiti reikalai, o ne blet kuskusai, nu nx cia gyvenimo nesusipratimas tas kuskusas”. Taigi, jeigu norite suvilioti tikrą vyrą, žinokit, kad jam reikia mėsos ir bulvių, o jeigu jam patinka kuskusas ir visokios žolelės, tai jis jau bus garantuotai koks suvargęs hipsteris, kuris bijo net daugiau visko negu aš (o aš tikrai daug ko bijau). Nors vistiek aš slapčia tikiuosi, kad kadanors pagaminsiu ir su kuskusu, bet čia kai praturtėsim ir tapsim europiečiais (vėliau, nes dabar nėr laiko).

Iš tiesų, kai pamačiau šį receptą, pagalvojau, kodėl gi ne? Čia dar taip būna man, kai bonką pamatau. Nu nes kodėl ne, jeigu nereiks daryt visokių ten nesąmonių, kurios eina darant originalų Kijevo kotletą. Bet aš meluoju, nes net nežinau, kaip ten tą originalą gaminti. Jau esant šiems laikams man vienodai kaip ir rodo. Žinau, kad yra senoviškai mąstančių žmonių, kurie galvoja, kad jei nemoki kimšt vėdarų, tai kaip tu išvis išgyveni, bet man atrodo, kad be vėdarų aš dar gražesnė negu su jais.

Vienu žodžiu, Kijevo kotleto koncepcija slypi žolelėse, trupiniuose ir svieste. Dėl to čia jie panaudojami trupinių plutelei. Dėl to šitie kotletai ir yra konceptualūs. Nors recepto originale panaudotas žodis “dekonstruoti” yra tikslesnis, bet aš nenorėjau jo nusikopijuot, nes noriu būti originali (čia visą gyvenimą mane kamuojantis egzistencinis nikis).

Dabar pasakysiu, kiek ko reikės dviems žmonėms normaliai pavalgyti:

šviežių bulvių, kad būtų galima neskusti ir su lupenom kepti (čia jau tikslaus skaičiaus nebus, nes priklauso nuo to, kiek jūs suvalgot, taip pat aš sau lupenas vistiek nusiskutu, nes man kažkaip nehigieniška su jomis valgyti);

pusės vištienos krūtinėlės (nors čia irgi ginčytina, nes imkit tiek vištienos, nuo kiek pavalgysit. Aš tai pastebėjau, kad dažniausiai man visos porcijos būna per didelės, dėl to dabar pradėjau gaminti mažesnes, bet vistiek aš stora :D);

100 g sviesto;

šviežių petražolių;

trupinių (su trupiniais biški aš užsipisau, švelniai tariant, nes aš kažkodėl sugalvojau, kad juos man bus labai lengva padaryti iš džiūvėsių, bet nebuvo lengva, nes tie džiūvėsiai man visas rankas nudraskė ir po to aš juos turėjau grūsti su bulvių trintuve. Šiaip palinkėčiau tiesiog susimalti savo džiūvėsių, nes fainiau būna, kai jie tokie stambesni, o ne dulkės iš pardės);

4 skiltelės vampyrų priešnuodžio;

vyšninių pomidorų;

juodų alyvuogių;

šviežios citrinos žievelės;

fetos;

standartų - alyvuogių aliejaus, druskos, pipirų.

Šiaip gaminimas yra lengvas, tik sunkiausia dalis (man) buvo vištienos krūtinėlės plonais kepsniais supjaustymas (anksčiau aš ją pjaustydavau bilekaip) ir jos aptrupinimas.

Bet pradėt reik nuo bulvių, kurių aš šiaip stengiuosi nevalgyti, nes mūsų zodiako ženklai nesutampa. Ačiū Dievui, aš studentė, kuriai nereikia valgyti vien tik bulvių. Nors jeigu tos bulvės būtų makdonaldo fritkės, tai valgyčiau.

Kaip matote, aš pamaišiau skustas bulves su neskustomis. Jas tiesiog reikia sudėti į skardą, papilti aliejaus, paberti druskos su pipirais, biški pamaišyti su burtų lazdele ir šauti į orkaitę ant 200 laipsnių. Jos kepa kažkur apie 40 minučių, bet čia gal būna ir kitaip, nes aš neišmanau bulvių ir vengiu jų. Dėl to tiesiog reik stebėti ir kai matysit, kad iki kepimo liko 10-15 min., šalia jų bus galima įdėti vištieną.

Vištienai reikia sumaišyti trupinius, pakapotas petražoles, sutrėkštus vampyrų priešnuodžius ir skystą sviestą. Gaunasi tokia lipni ir kvapni masė, kurioje reikia apvolioti vištieną. Čia reiks šiek tiek kantrybės, nes stambūs trupiniai nelabai gerai prie jos limpa, bet pasistengus galima daug maž ją padengti normaliai, o ant viršaus dar tokį kaupelį trupinių padaryti, nes jie iškepę labai skanūs būna.

Matote, kad ir man, žmogui, kuriam pasaulyje arčiausiai tobulybės, nepavyko idealiai padengti vištienos. Bet bendras vaizdas lėkštėje būna ant tiek kvapą gniaužiantis, kad visiems mažiausiai rūpi, ar vištienos šonai trupiniuoti.

Dabar, kai rašau, per balkoną įskrido į kambarį žiauriai didelė ir stora kamanė. Jinai skraidė aplink sėdmaišį, ir staiga jos birbimas nutilo. Visko gali būti, kad jinai ropoja link mano kojų ir įgels man, dėl to šis receptas gali būti paskutinis.

Tai vištieną reikia įdėti kepti, kai bulvėms lieka nedaug kepti, nes ir pačiai vištienai reikia nedaug kepti. Dabar beliko paskutinė recepto dalis - pasigaminti salotas su Graikijos aidais. Tam į bliūdą tiesiog sumetame pomidorus supusiuotus, pasmulkintas alyvuoges, fetos gabaliukų ir patarkuotos citrinos žievės. Ant viršaus alyvuogių aliejaus ir pipirų, viską išmaišyti. Dar į salotas įkapojam petražolių, nes po to jos nuvys iš liūdesio šaldytuve, jeigu jų nepanaudosit.

Apie serviravimą daug neaiškinsiu: patiekite lėkštėje su bulvėmis ir salotomis. Labai skanu. Čia čiuju pirmas patiekalas, kuriam kartu pasigaminau ir pilną garnyrą - tipo ir bulves, ir daržoves. Nes dažniausiai būna garnyras ryžiai be daržovių, o daržovės labai sveika ir sveikiau net negu vaisiai.

P. S. Kamanė vis dar yra kažkur kambaryje, bet aš jos nematau. Matau tik tris vasaros stiliaus liustro muses (tos kur skraido ratais aplink lempos apačią ir gaudo viena kitą. Tai žinokit, tokią musę mano vaikinas moka numušti su kumščiu, nes jis tikras vyras).

Knygos apžvalga: The Takeaway Secret

Wed, 25 Apr 2012 03:43:25 -0400

Čia tokia nauja skiltis šiame bloge, skirta knygai apžvelgti, kai iš jos tingėjosi gaminti arba neišėjo pagaminti. Man tai tinka abu variantai, nes iš pradžių tingėjau, po to, kai galiausiai išsirinkau receptą, man jis neišėjo, bet čia per mano pačios klaidą, o ne per knygos klaidą. Aišku, racionalioms vargo pelėms kyla klausimas: o kam tada išvis tu pirkai šią knygą? Nx, kai nekenčiu žmonių, kurie klausia, kam pirkt knygas. Reiškia jie yra visiški daunai ir imbecilai, nes knygos - gyvenimo pagrindas ir geriausia interjero detalė, kuri iš mados neišeina jau kokį milijoną metų. Tik nesupraskite klaidingai - nevertinu knygos kaip interjero detalės tuo atveju, kai pas Snoro banko direktorių ant stalo guli koks nors mados albumas. Aišku, kad tai trioxala, nes jis toliau savo lašinių į mados horizontus nieko nemato. Interjero detalė knyga geriausia yra todėl, kad kambariui užtenka lentynų su knygomis, nebereikia jokių nuperstų Venecijos stikliukų, Utenos alaus bokalų kolekcijos, vėduoklių, užuolaidų ir dar visokio brudo. Dėl to aš ir noriu turėti daug knygų, bet jų noriu turėti daug ne dėl to, kad būtų ką į lentynas įdėti, o noriu turėti daug tų, kurios man patinka, nes jos man patinka ir aš jų noriu!

Kai pamačiau šią knygą, iš karto žinojau, kad pirksiu. Man buvo jau px ant visų gražiai iliustruotų provanso receptų albumų, atspaustų ant levandomis sudrėkintos popieros. Aš tikėjau, kad ši knyga man padės padaryti vieną dalyką: pagaliau pasigaminti saldžiarūgštę vištieną kaip kiniečiuose ant kampo, dėl to aš ją pirkau. Aišku, padažas gavosi tobulai skanus ir kai aš jo paragavau, man akys išlipo ant kaktos (čia įmanoma, nes mano kakta labai aukšta), bet man neišėjo normaliai užgruzdinti vištienos du kartus iš eilės - vieną kartą padariau per skystą tešlą ir vištiena tiesiog pabėgo nuo jos puode, o antrą kartą aš ją pergruzdinau, dėl to labiai ryškiai jautėsi bulvių skonis nuo krakmolo ir aš negalėjau nuvyti minties, kad valgau bulvinius blynus, o ne kinišką vištieną. Dėl to šiuo metu kaupiu drąsą trečiajam bandymui.

Šioje knygoje yra surinkti visi populiariausi greito maisto receptai: hamburgerių, kebabų, indų, kinų maisto, visokių padažų ir net desertų. Iš karto galiu pasakyti, ko turbūt niekada negaminsiu - kebabų, nes mane nuo jų vemt verčia, bet čia skonio reikalas; indų patiekalų, nes jiems reikia penkiasdešimties rūšių visokių prieskonių, o tam reikia vaiksčioti po specializuotas parduotuves, ir pagaminimo kaina gali būti daug didesnė negu jūsų lūkesčiai; dar turbūt negaminsiu picų pagal nurodytus receptus, nes mano picos default yra sūris, tunas, svogūnai ir grybai, visa kita manęs nedomina.

Labiau paanalizavus šią knygą pradedi gailėtis, kad gyveni Lietuvoj - turiu galvoje maisto aspektą, nes dėl kai kurių ingridientų reiktų emigruoti. Bet geriau paanalizavus, kai kuriuos receptus pagaminti įmanoma, ir kai kuriems produktams galima rasti alternatyvų.

Ar aš rekomenduočiau pirkti šitą knygą. Rekomenduočiau vien jau už idėją, nes tai ne dar vienas bilenkokių receptų rinkinys kaip Jelegavičiūtės receptai ir panašus šlamštas. Taip pat drįsčiau teigti, kad apsidžiaugčiau tokią knygą gavusi dovanų labiau negu Almos literos “Pigu ir skanu” su šimtą kartų matytu tuo pačiu per tą patį. Dar man patinka, kad tipo kai gamini nesveiką maistą namie, jau jis skaitosi sveikas, nes pats žinai, ką tu ten įdėjai ir gali būti tikras, kad koks paauglys neprispjaudė tau į hamburgerį. Knyga atspausdinta ant tokio pusiau švitrinio tualetinio popieriaus, bet man kaip dailėtyrininkei aišku, kad tai nuoroda į greito maisto idėjos esmę - jis neblizga ir nevilioja visokiais ikrais ir trumais, bet yra paprastas ir sotus, sukurtas pamaitinti paprastus laiko neturinčius darbininkus, ant kurių ir pastatyta ši šūdina sistema! Kitaip sakant, šiknai nesvarbu, kokiu popieriumi tu ją nušluostysi. Todėl norėdami šūdiną sistemą paremti, pirkite šią knygą.

Perkame čia: http://www.bookdepository.co.uk/Takeaway-Secret-Kenny-McGovern/9780716022350.

Iš knygos: skirtingi nuo visų kitų gnocchi

Thu, 29 Mar 2012 08:00:00 -0400

Uwaga! Aš pervadinau rubriką ”Vintage receptai” į “Iš knygos”, kad visokiems lodoriams aiškiau būtų!

Man gnocchi norisi vadinti nachiais arba gnočiais, bet tik jau ne taip, kaip jie iš tikrųjų tariasi realybėje. Dėl to specialiai ir jų taip neįvardysiu. Jie skirtingi nuo visų kitų pirmiausia savo stiliumi, nes kadangi man labai tingėjosi daug kočioti ir volioti, tai virtiniai išėjo tokie rupaus primityvizmo stiliaus (aiškiai pastebimos asociacijos su žmonijos eros pradžios moline keramika). Antriausia, dažniau šie objektai gaminami yra iš bulvių, o manieji gaminti iš rikotos sūrio (ir meilės). Nors meluoju, greičiau su neapykanta jie buvo. Neapykanta šiaip nekenkia skoniui, nes pagalvokit: jūs makdonalde užsisakot burgerį ir jį pagamina koks nusistekenęs studentas, nemiegojęs tris paras ir dar jam rytoj kolis (ne šuo, o egzas). Tikrai studentas keiks jus, kad ko jūs čia sugalvojot būtent šiandien suvalgyti burgerį, bet vistiek burgeris bus vienodo skonio. Kai kurie žmonės nesupranta, kad maistą gaminant gali apimti įvairiausi jausmai, ne tik meilė ir levandų kvapo Paryžiaus Toskanos dvasia. Neapykanta mane trumpam prigavo todėl, kad ta virtinių tešla užkniso, labai jau jinai lipni buvo, o knyga prigrasino, kad šiukštu miltų negalima padaugint. Ir tada aš pagalvojau, kodėl aš negaliu būti virtuvės van Gogas ir tiesiog leist sau improvizuot. Kaip kažkada man piešimo mokytojas pasakė: “Tu turi savo stilių”, nes aš gerai nupiešiau kaulą.

Daug kas gali pasibaisėti mano nuotrauka, nes gnocchi nesimetriški ir lėkštė per daug tuščia. Čia todėl, kad aš nenorėjau daug virtinių valgyti ir didžiausią dalį palikau savo vaikinui, kuris patiekalą įvertino “Px”. Aišku, kompozicija lėkštėje primena aštuoniasdešimtųjų restoraną “Fazano aistra” Pašilaičiuose, bet ką jau padarysi. Kadanors aš turėsiu gražių indų kolekciją, čia po to kai surinksiu gražių rūbų kolekciją ir įdomiausių man knygų kolekciją.

Apibendrinčiau receptą taip: lengva pasidaryti (tiesiog ne tas žodis kaip lengva), nedaug laiko užima, įdomus atitrūkimas nuo standartinių varškėčių. Nėra tai patiekalas iš pigiųjų, nes jam reikia dviejų rūšių sūrių ir dar šiokių bei tokių šviežių žolelių. Aš šį receptą maždaug pritaikyčiau pasimaivymui prieš draugelius, nes tipo jie sakytų “Ką nafek vėl virtiniai?”, o tu jiems atšautum “Ne, čia načiai” (aišku, nepamirškite teisingai ištarti). Šiaip dabar susimąsčiau, kad šiems gnocchi aš naudoju sinonimus virtiniai ir varškėčiai. Čia tokia įdomi logika gaunasi, nes varškėčius gnocchi primena savo forma ir tešlos pagaminimo principu, nes virtiniai su įdaru, bet žodis “varškėčiai” nurodo, kad patiekalo esmė yra varškė, o gnocchi iki varškės tai dar toloka, dar toloka, dar toloka (čia repuoju).

Čia knyga*, pagal kurią gaminau, tuo pačiu ir pirmasis išbandytas patiekalas. Ten viršuje kyšo popieriukai, nes aš pasižymėjau vos ne kiekvieną receptą, atseit gaminsiu.

Knygą vertinčiau 9 balais iš 10. Nes todėl, kad kokių 10% receptų nepasižymėjau, tai reiškia, kad tik 90% receptų yra geri, o tiems dešimt nulūžo koja aš kažkas tai panašaus. Čia aš nerimtai gal iš dalies, nes tai labai jau subjektyvu. Objektyviai tai galėčiau pasakyti, kad yra ir pigių, ir prabangių receptų, daugumai iš jų nereikia tokių idiotiškų ingridientų kaip levanda (gal jau pastebėjote mano itin didelę neapykantą šiam augalui. Taip, ji tikrai didelė. Aš kaip koks vabzdys, kurį ten atbaido levandos. Man jau geriau dilgėlės, nes atspindi mano charakterį ir iš jų išeina skani sriuba). Dar patinka kad pateikta normali recepto foto (irgi be kyšančių levandų) ir kai kurių gaminimo žingsnių foto. Jeigu jums artimiausiu metu nereikia pirkti pėdkelnių, nusipirkite šią knygą. Aš tai jos nepirkau, nes:

a) man ją padovanojo vaikino draugas;

b) aš ją pasisavinau iš vaikino draugo slapčia.

Spėju b variantas.

Iš karto dar turėčiau prisipažinti vieną dalyką ir tuo pačiu apkaltinti Lietuvos prekybos tinklus kaip kuo. Šiam patiekalui reikėjo šviežio baziliko, tai spėkit. Gavau aš jo? Nixuja! Buvau iš viso keturiose pardėse, ir net didžiausioje Rimi nebuvo, nors visada būna, kai nereikia. Bet užtat buvo kažkokio Edvos šalavijo, kurį aš ir nusipirkau. Kažkur esu užgaudžius, kad šalavijas tinka prie gnocchi. Čia mano pirmasis kartas su šalaviju. Man jis primena liežuvį (tą patiekalą, ne iš skonio, bet iš paviršiaus).

Jei norit gaminti, tai reikės šit ko (čia maždaug trims žmonėms arba porelei normaliai pavalgyti):

maždaug 125 g šaldytų ir atšildytų špinatų (būna pirkti jau sukapotų), tai reiškia, kad nusiperkat šaldytus špinatus ir namiese juos paliekat ne kameroje, o šiaip kur nors, kad jie atlyžtų (žinau, kad šis žodis čia netinka, bet norėjau jį pavartoti);

250 g rikotos (po tiek jinai būna supakuota);

dviejų kiaušų;

50 g parmezano (tai reiškia, perkat tarkuoto Džiugo pačioką ir nunaudojat pusę jo);

miltų;

sviesto;

kaip gi be vampyrų priešnuodžio;

kaip gi be druskos ir pipirų!;

jei norite gaminti pagal originalų receptą ir esate gimęs su marškinėliais (t. y. randate pirkti šviežio baziliko) - jo reikia 2 v. š.; jei esate aš - perkate Edvos šalaviją.

Kaip jau minėjau, gamyba tai čia lopšelio lygio, tik jau su miltais prasideda truputį algebra.

Į bliūdą metam rikotą (jinai taip gražiai išslysta iš pakelio, o jei jums neišslysta, tai aš jau nežinau, ką ten perkat). Ant jos mušam du kiaušus. Tada aš susimąsčiau. Pagalvojau, o kas bus, jei aš įkaposiu šalavijo į tešlą. Taip ir padariau. Abejojau, nes nežinojau, ar šalavijas valgomas, nes tipo ką žinau. Anksčiau nebuvau su juo susidūrus. Avdrug jis kvaitulinis (čia išgūglinau kad toks jis yra), nes ką žinau, ką ten Edva augina. Bet vistiek aš jo įdėjau. Jeigu norite sekti originaliu receptu, šalavijo nedėkite, o įdėkite 1 v. š. baziliko pakapoto. Tada žeriam į bliūdą parmezano drožles. Tada reikia sudėti špinatus, bet prieš tai siūlau juos normaliai nugręžt. Dar biškuką druskos ir pipirų, ir viską išmaišom šaukštu. Čia tai lengva. Gaunasi biški geriau už mėšlą atrodanti ir kvepianti košė.

Ėmam miltus. Knyga sako jų dėti 50 gramų, kad gautųsi minkšta ir biškutuką lipni tešla. Aš tai dėjau jų belenkiek ten, bet man vistiek ta tešla lipni buvo ne biškutuką, o jau normaliai. Bet sakau, buvau prigąsdinta nedėti daug miltų. Tada manyje prabudo virtuvės Jeronimas Boschas ir aš pagalvojau: “Ko čia bijot. Neišeis, tai neišeis. Aišku, už tuos pinigus galėjau nueit į solerkę du kartus. Bet blogiausiu atveju nusipirksiu pietams čebureką”. Ir nebedėjau daugiau miltų. Nes virtuvė - tai paslaptis. Dėl to aš jums nesakysiu, kiek reik miltų dėt, nes jeigu jūs mylite virtuvę (net ir jei ta meilė maišosi su neapykanta), tai patys pajausite.

Knyga siūlo gnocchi išspaudimui į verdantį vandenį naudoti torto dekoravimo dūdelę, tada gaunasi tokios gražios spiros. Labadiena, aš tai jos neturiu. Prisipažinsiu, bandžiau tą patį padaryti su šiukšlių maišu. Aišku, neišėjo. Dėl to tiesiog bilenkaip ėmiau tešlą ir mečiau ją į verdantį vandenį. Reiktų paminėti, kad stengiausi daryti maždaug vienodo dydžio gumuliukus, kad neatsirastų koks protas, kuris sumes visą tešlos burbulą į puodą. Dabar aš galvoju, o jeigu mano veidas būtų vienas didelis spuogas, kaip būtų baisu, net Jeronimas tokio netapytų.

Gnocchi verda žiauriai trumpai, kol iškyla į paviršių. Čia svarbu, nes antrą kartą kai dariau, šiek tiek juos perviriau, ir jie jau buvo ties beskonybės riba. Dar svarbu neužgriozdinti puodo, panašiai kaip gaminant befstrogeną.

Gnocchi be padažo, tai kaip kažkas be kažko, kam tingiu sugalvoti juokingą palyginimą. Todėl, kol jie verda, reikia sumesti greitą padažiuką.

In keptuvę metam sviesto (recepte sako 50 g, bet galit pagal save). Kai jis pradeda putoti, metam vampyrų priešnuodžio (porą didelių skiltelių ištrėkštų, galit ir daugiau) ir šalavijo lapelių (jei gaminat su baziliku - vietoj šalavijo metat 1 v. š. pakapoto baziliko). Pamaišom ir iškart nuimam nuo ugnies. Toks tas ir padažas. Jį iškart pilam ant jau išvirusių nachių. Aš tai pagalvojau, kad tu šalavijo lapelių iš padažo negalima valgyti, dėl to juos išmečiau. Dar ant viršaus pabarstom su parmezanu.

Geras receptas, jį bevalgant pasijaučiau labiau gurmanė negu kai kad buvau restorane (vieną kartą).

*Italian & Pasta. London: Flame Tree Publishing, 2007, p. 54. (Kaip gėda… Kažkada pirmame kurse mokėmės, kaip tvarkingai nurodyti išnašose literatūrą, ir neatsimenu, kaip daryti tada, kai žinomas knygos redaktorius. Einu patrankysiu galvą į sieną)

Realiai drėgnas keksas, kaip ir aš

Wed, 21 Mar 2012 05:24:03 -0400

Kodėl taip akcentuoju žodį realiai? Todėl, kad šis keksas garantuotai yra drėgnas, ta prasme, čia net prisiekt nereikia. Čia ne iš tų receptų, kur panaudojami visi įmanomi kepiniui žodžiai (drėgnas, purus, skanus, saldus, lengvai trupantis ir pan. kepinys) o iškepa koks nors mėšlo pyragas. Primena man matytą laidą per kažkokį regioninį kanalą (vaikystėje manęs maistream nedomino): ten tokia regioninės pardės pardavėjos stiliaus bobelė darė masažą turbūt savo kaimynkai arba švogerei, ir sako: “Šitas masažas labai atgaivina jūsų odą, skaistina, jinai tampa blizgi, matinė”). Nuo tada ši frazė man įstrigo visam laikui. Išvada tame, kad šitas keksas ne joks ne matinis, o blizgus, drėgnas, tiesiog persisunkęs sunka (skamba kaip sviestas sviestuotas, tik kad šitam recepte jo nėra), biški sudribęs kaip ir kiekviena seksuali moteriškų formų moteris (ir vėl sviestas sviestuojasi, bet ką aš galiu padaryt. Bet nemanot, kad sviestas sviestuotas yra oksimoronas. Nes juk net debilas ar supermama, paklausta, kokia yra sviesto savybė, atsakytų, kad sviestuotas jis. Bet su oksimorono suvokimu man sunkiai sekasi, todėl, jei čia skaito koks lingvistas, gal galėtų pakomentuoti. Labiau suvokiu tokias sąvokas kaip “nagų lakas”, “soliariumas”). O dėl to, kad kiekviena seksuali moteris turi būti biški sudribus, tai čia reiškia nesusikūprinus, o su lengva lašinio danga ant viso kūno. Čia jūs susimąstot, ar aš tokia. Aišku, aš tokia, graži, protinga ir drėgna. Bet kokius 2 kilus norėčiau numesti.

Iš tikrųjų turiu prisipažinti, kad šitas kekso recepto rašymas yra šiek tiek užkeiktas, o tiksliau netgi prakeiktas. Nes aš prieš porą savaičių prisėdau prie kompo (nors jei atvirai, tai mano subinė retai nuo jo tepakyla) ir kai dėjau postą, tai maža nepasirodė. Matyt, užkaitinau normaliai šios svetainės serverius, kad beviešinant man receptą, kažkas nulūžo, sugriuvo ir svetainė man parodė fakijų, t. y. dingo kažkur mano visas receptas su jame pasiektu šmaikšto apogėjumi. Nebesužinosit paslapčių apie tai, ką man gyvenime reiškia Kaziuko mugė ir kitų panašių nesąmonių. Dėl to labai sunku rašyti viską iš naujo ir naujai, nes vistiek orientuojiesi į praeitą etaloną, bet kadangi pusė detalių yra jau pamiršta, tai išeina nei viens, nei du. Čia ir gyvenime galime pastebėti, kad kartais žmonėms persipina jų prisiminimai su realybe ir praeities realybe, dėl to jie pradeda svaigti ir galų gale patys įtiki, kad jie lipo į Everesto kalną, nors iš tiesų sėdėjo namie. Prisipažinsiu, kad ir aš esu porą kartų taip susimaišius, bet dažniausiai tai būdavo pavėluotas narkotikų poveikis.

Jūs galvojat, kad aš narkomanė fyfa dabar, bet tokia buvau anksčiau :D Šis keksas galima sakyti yra toks pusiau įrodymas, kad virtuvėje aš dar pakankama fyfa, nes visokie tortai su penkių rūšių pertepimais tai kol kas ne mano nosiai (tik burnai) (čia norėta pasakyti, kad “ne mano nosiai” nereiškia, kad aš dar per da.ug nepatyrus šnioti tortą, o atseit, kad aš per daug nepatyrus virtuvėje tokiems dalykams kepti). Kita vertus, tie visokie tortai tai man kelia tik šaipymosi norą, nes jie negražūs ir dažniausiai jų dekoras būna perkrautas. Gal jie ir skanūs, bet man estetinis vaizdas svarbiau. Vienintelis toks rokokinis tortas, kurį pripažįstu, yra iš Žaliakalnio turgaus pensininkas, jis būna papuoštas Lietuvos vėliavos spalvų želė ir gėlytėm. Negana to, tarp jo sluoksnių irgi kur ne kur dar mėtosi želė kabošonai, niam.

Vienu žodžiu, keksas pas mane atėjo iš mano blogo - idealo: Smitten kitchen. Galėčiau daug apie šį tinklalapį gražių žodžių pasakyti, bet tingiu. Vis dėlto reikia kadanors ir panages išsikrapštyti. Pastebėjau, kad po nakties mano panagės būna visada juodos. Nesuprantu, kodėl.

Keksui aš naudojau standartinę kekso formą. Standartinė kekso forma reiškia, kad tokia yra pas mus namie Kaune, Biržų gatvėje. Visko kito aš nepripažįstu ir neklausinėkit, ar galima kepti apvalioje formoje, nes man nerūpi. Šiaip pasidaryti šį skanėstą labai lengva, net mikserio čia nereikia. Tiesą sakant, nervinančiausia dalis yra turbūt žievelės nutarkavimas.

Reikės:

190 g miltų (iš tiesų miltų neįmanoma numatuoti tiksliai. Jie visąlaik skraidžioja ir dulka aplinkui);

2 a. š. kepimo miltukų;

pusė a. š. druskos (a. š. reiškia ne “aš šūdas”, o arbatinis šaukštelis);

230 g jogurto be nieko (nepatikėsit, bet aš Žaliakalnio turguj radau pirkti graikiško jogurto (iš Lenkijos). Kažkaip anksčiau Lietuvoj jo nepastebėjau);

200 g cukraus ir vienas papildomas v. š.;

3 kiaušų;

nutarkuota visa didelio greipfruto žievelė (prisiminiau, kad visokie dolbai sako “greipfruktas”. Kvailiai);

120 ml aliejaus (čia tinka paprastasis aliejus iš šaldytuvo - rapsų pvz.);

išspaustos greipfruto sultys;

120 g cukraus pudros.

Gal pradėsiu nuo to, kad šis keksas įtikino mano šeimą, jog aš galiu šio to pasiekti virtuvėje. Nepatiko tik mano vienai sesei (nes ne tortas su gėlytėm) ir broliui (nes ne koke kolos skonio ir išvis nes keksas tai ne bapkės). Labai greitai jis buvo suvalgytas šakute ir rankomis. Jis yra jau toks tobulas, kad prie jo net nereikia jokių padažų, ledų, tuo labiau arbatos. Žinau, kad dauguma blogerių naudoja tą defaultinį sakinį “Įsirangau į fotelį su kekso riekele, arbatos puodeliu ir gera knyga”. Visų pirma, tai aš niekada nebuvau dauguma. Visų antra, gera knyga dažniausiai būna kokia nors veronika eina numirti ir panašus briedas. Štai jums pora tikrai gerų knygų pavyzdžių:

1. Didysis Getsbis

2. Biblija

3. Žmogus, kuris juokiasi

4. Žiedų valdovas; Haris Poteris

5. Pataisos

Visų trečia, kaip galima susirangyti laikant rankose tiek daug dalykų.

Esmė ta, kad vistiek norint susirangyti, reikia ir prieš tai turėti tą objektą pagamintą, kuris bus rangymosi priežastis. Trumpiau tariant, reikia iškepti keksą, o tik po to pradėti galvoti apie rangymąsi.

Kekso kepimas prasideda nuo tešlos užmaišymo. Imam du bliūdus. Vienam bliūde sumaišom miltus, kepimo miltukus ir druska. Labai gerai reikia viską sumaišyti, nes po to kepimo milteliai būna susitelkę tik vienoje pyrago vietoje, jinai labai aukštai iškyla, sprogsta kaip ugnikalnis ir iš jos prasiveržia žalia tešla, kuri padengia jau iškepusio pyrago paviršių, dėl to visas procesas suyra. Viskas, ką čia pasakiau, gal ir melas yra.

Kitam bliūde sumaišom jogurtą, cukrų be to papildomo v. š., kiaušus ir žievelę. Recepto originale dar dedama vanilos, bet mano gėda tame, kad aš jos vis dar neturiu. Tada į šį šlapalą įmaišome LĖTAI miltų sausalą. Nežinau, kodėl lėtai, bet kepimas yra man dar paslaptinga sritis, kurioje aš mėgstu laikytis nurodymų. Dabar imam guminę spatulą (lietuviškai turbūt mentelę, bet čia ne šiaip mentelė, o dar XVI a. menantis kalbos darinys) ir su jos pagalba lėtai įmaišome aliejų. Man labai patinka, kaip štatuose aiškina, kad su spatula reik ne maišyti, o foldinti, bet jei pasakyčiau, kad “įlankstome aliejų”, daug kas palaikytu mane pasikėlusia kvaiša.

Išeina tokia labai tropinė tešla, gražios spalvos ir malonaus kvapo. Ką čia gali žinoti, gal tokia tešla ir sveikatinga kaip plauku kaukė. Aš dar padariau slaptą eksperimentą ir į tešlą šliūkštelėjau šiek tiek sulčių bei sudėjau visą greipfruto minkštimą, kuris atliko spaudžiant sultis.

Tešlą pilam į formą, išsviestuotą ir išmiltuotą. Kepam ant 176 laipsnių, nes tiek išeina išvertus Farenheitą į Celsijų. Farenheitas man visada labiau patiko, nes jo pavardė gražiau skamba. Reikia kepti apie 50 minučių.

Kol keksas kepa, galima pasidaryti dviejų rūšių glajus. Galima ir nepasidaryti, o po to rėkti, kad nieko neišėjo.

Pirmos rūšies glajui reikia keptuvėje pakaitinti maždaug pusę sulčių su likusiu šaukštu cukraus, kol šis ištirpsta. Atsargiai, nes jei keptuvė juodos spalvos, tai po to skystimo nesimato ir koks nors šeimos narys gali netyčia panūsti išplauti keptuvę arba joje pradėti kepti ką nors šlykštaus ir riebalingo (pvz. kiaulės nagas, opšraus kepenis ir pan.).

Antros rūšies glajui reikia sumaišyti cukraus pudrą su likusiomis sultimis. Nors recepto originale nurodoma, kad turėtų užtekti 2 v. š. sulčių, man tai toli gražu neužteko. Dėl to patys šmaikštaukite su sulčių proporcija pagal savo akį. Iš bėdos, jei sulčių pritrūktų, galima būtų pamaišyti su apelsinų ar citrinų išskyromis visa tai.

Kai keksas iškepa, jo paviršių reikia subadyti su šakute ir iš karto užpilti glajų iš keptuvės, kad įsigertų. Vėliau, po 10 minučių, išdidžiai pasinaudojus pagalvės išvertimo metodu, keksą dedame į serviravimo lėkštę, kurią mūsų namuose atstoja medinė lenta, ir užpilame cukraus pudros glajų. Jis labai rožinis ir gražus, dėl to gali sukelti susižavėjimo šūksnių gausą.

Pas mus tai kekso ir neliko kažkur per 15 minučių, nes visi supuolė kaip skėriai ir pasistengė. Ir niekam nereikėjo rangytis į fotelius su Coelho knygom, nes visi namie ir taip turėjo ką veikt, dirbt, tvarkyt, ravėt daržą ir pan.

Burgeriai netyčia (bet prestižiniai)

Sun, 04 Mar 2012 12:19:58 -0500

Taip jau gavosi, kad šeštadienis mano praėjo visai turiningai. Planas buvo sėdėjimas prie kompo ir kas nors neįspūdingo pietums, bet išėjo sėdėjimas prie kompo ir įspūdingi pietūs.

Viskas dėl to, kad mano vaikinas užsinorėjo burgerių valgyti. Nuo to laiko, kai labai skanius padariau vegburgerius, tapau, galima sakyti, šiokiu tokiu burgeriu ekspertu namie. Iš pradžių galvojau, kad bus čia daug terlionės, bet interneto pagalba per sekundę radau labai lengva receptą, tai tiek. Nežinau, ką čia daugiau pasakoti.

Galvojau, kad niekada jau daugiau nebepirksiu faršo ir nevalgysiu, bet klydau. Iki netgi buvo kažkokio tipo ekologiško faršo, tai tuo save ir paguodžiau, kad bent jau nebus (gal) sumaltas iš kiaulių nagų ir ragų. Ai, bet iš tikrųjų px man visiškai, kaip ir dar man px, kad pavasaris jau ateina. Galėtų dar ir neateit, nes aš neturiu ką apsirengt.

Dar man labai patiko, kad burgerių gaminimas įtraukė ir mano vaikiną, kuris padarė labai meniškų nuotraukų, dėl to man nereikėjo pačiai fotografuoti su aprūkusiu mobileku. Taip pat norėčiau jam padėkoti už tai, kad nupirko visus reikalingus produktus.

Dabar apie pačius burgerius trumpai: jie labai gurmaniško skonio, labiau sakyčiau europietiška turčių burgerių variacija čia, nes juose yra visokių snobiškų akcentų. Bet man tai patinka visokie burgeriai, ir iš makdonaldo, ir iš restorano. Gaminčiau tokius dar kartą tai tikrai, taip pat norėčiau išbandyti juos su vištiena.

Keturiems burgeriams reiks:

pusės kilo jautienos faršo (čia nes man tiek liepė pirkti pardavėjas, kai aš jo paklausiau, kiek maždaug reiktų keturiems burgeriams. Bet man jie išėjo žiauriai dideli, tai, manau, užtektų ir mažiau);

Tabasko padažo;

vieno didelio raudonojo (ar jis mėlynasis?) svogūno, supjaustyto į juosteles, pusžiedžius ir pan.;

2 v. š. rudojo cukraus;

2 v. š. sviesto;

mėlynojo sūrio (bet dabar nepamenu, kiek pas mane ten buvo jo. Žinau, kad gabaliukas kainavo 3 lt su puse, tai turbūt nedaug ten jo buvo);

4 bandelių burgeriams;

salotų (aš norėjau pirkti prabangesnes, bet vaikinas neleido);

majonezo;

druskos, pipirų, aliejaus.

Iš pradžių reikia pradėti karamelizuoti svogūnus. Niekada to nedariau, bet kaip ir visa kita, ko tik imuosi, pasisekė gerai iš pirmojo karto (išskyrus apsipirkimą iš internetinės Mango parduotuvės). Imam keptuvę, dedam sviestą, svogūną ir rudąjį cukrų. Ant mažos ugnies viską paliekam 20 minučių, per tą laiką bus galima pasidaryti visą kitą. Labai skaniai svogūnai kvepia, bet po jau man ėmė trūkti oro ir skaudėt galvą.

Dabar ėmam faršą, ant jo beriam druskos, pipirų ir Tabasko padažo šiek tiek šlakų (čia pagal savo skonį pamąstyti reik). Tai vadinama mėsos paprieskoniavimu. Dabar mėsą reikia su rankom pamaišyti, kad tolygiai viskas ten susigertų. Atidedam į šoną.

Pasidarom majonezą bandelių aptepimui - sumaišom jį su Tabasko (vėl reikia žiūrėt pagal savo skonį). Aš šiek tiek padauginau, nes kai paragavau, tai paspringau minimaliai, bet vėliau prisipratinau. Girdėjau, kad riebiai odai kenkia aštrus maistas. Kaip tik kitą dieną mano panosėje iškilo toks prisirpęs spuogas, kad man jį net skaudėjo ir aš jo metamą šėšelį galima sakyt mačiau ant savo šnervės.

Karoče, svarbiausia nepamiršti periodiškai patikrinti svogūnus laikas nuo laiko, nes yra tokia patarlė: ilgai nejudinamas objektas būtinai prisvils net ir nesvylančioje keptuvėje.

Jeigu norite, dar galite orkaitėje pagrilinti bandeles, kad jos būtų traškios, aš tai būčiau buvus tingėjus, bet vaikinas liepė, o kieno šaibos - to ir taisyklės.

Svogūnams likus karamelizuotis maždaug 5-6 minutes, pradėkit kepti burgerius. Imat faršą, darot iš jo paplotėlius ir dedat į keptuvę. Aš tai išsigandau ir įpyliau aliejaus į keptuvę. Po 3 minutes ant kiekvienos pusės. Ugnis vidutinė, kad neprisviltų. Labai pridera turėti grilinę keptuvę, kad gautųsi apetitą keliantys dryželiai, bet aš jos neturiu. Tiksliau yra ji namie Kaune, bet kiltų neblogas iškandalas, jei pavogčiau.

Kai burgeriai iškepa, ant jų užkraunama po lygiai svogūnų ir ant viršaus dar beriamas sūris, bet jie daugiau nekepami.

Iš tolo sūris atrodo kaip varškė.

Assemblinti burgerius reik taip: tepti ant bandelės Tabasko majonezo (labai įdomu, kodėl aš Tabasko rašau iš didžiosios raidės. Mano amerikietiška nuojauta sako, kad taip reikia), dėti mėsą su visais priedais ir ant viršaus salotos lapą ar lapus. Ir tada ant viršaus kitą bandelės pusę. Čia jau tikrai viskas.

Iš pradžių aš galvojau, kad bus nesąmonė, ypač kai pelėsinio sūrio nevartoju jokiais pavidalais. Bet buvo labai skanu, kontrastinga ir netgi dabar man po biški burnoje kaupiasi seilės, deja, teks pasitenkinti makaronais su sūriu.

Burgerių pasaulis nuo šio recepto mane patraukė LABAI. Kai pagalvoji, kiek visokių galima prigalvoti derinių, tai eina sau. Nuo šiol prisiekiu valgyti burgerius tik ne pigesnius nei 15 lt/vnt. Ant pavasario kažkaip noris pasikeist, leist sau daugiau ir brangiau. Bet čia aš meluoju. Nes vistiek aš nedaug uždirbu. O kad dar ko nors kompromituojančio nepasakyčiau, geriau baigsiu.

P. S. man atrodo, šitas receptas neįdomiausiai parašytas iš mano visų. Jis be jokių prisiminimų ir keiksmažodžių. Bet čia dėl to, kad vakar turėjau čia įdėti kekso receptą, kurį rašiau gerą valandą, ir susipiso kažkaip internetas, tai visas šmaikštus tekstas dingo. Dėl to kol kas nekenčiu visų ir tingiu viską daryti. Tik valgyt netingiu, nes skanu.

Lietuviško prancūziško batono sriuba

Wed, 15 Feb 2012 06:57:29 -0500

Ši sriuba patiktų mano močiutei, nes jai (sriubai, ne močiutei) galima panaudoti sudžiūvusį batoną, kuris gulinėja (arba ritinėjasi) duoninėje ir jį gaila išmesti (aš tai radau kitą išmetimo būdą, dėl kurio negriaužia sąžinė - išmetu paukščiams pro langą). Nes mano močiutė nieko neleidžia išmesti - net margarino dėžutės, nes AFDRUG. O jei batoną išmestum, tai o Jėzau, koks uraganas pakiltų namuose. Čia susiduria dvi skirtingos žmonių natūros, nes aš tai esu išmetimo dievas (ir dar mano kiniškas horoskopas - drakonas). Nieko man negaila, tik mažų šunelių. Minimalizmo savybę paveldėjau iš tėčio (skirtumas tik tas, kad jis nieko neišmesdavo, nes jis tiesiog netvarkydavo namų, bet man leisdavo viską išmesti). Man baisiausia, kad žmogus taip prisiriša kartais prie kokio rakando, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo. Tokie žmonės beveik prarasti. Tikiuosi tokia aš niekada netapsiu. Kitas levelis - prisirišimas prie kažkokio daikto padėjimo VIETOS, praktiškai nepagydomas atvejis. Bandžiau taikyti įvairias terapijas šiuo atveju. Galu gale tą objektą išmečiau į konteinerį, o ant viršaus dar užkroviau šiukšlėmis iš visų namų kambarių. Deja, kitą dieną jis stovėjo toje pačioje vietoje ištrauktas iš konteinerio, garantuotai net ir nepraplautas. Pasišlykštėjimui dar pridėsiu faktą, kad tai buvo dantų šepetėlių laikymo indas pripelijusiu dugnu.

Jeigu jūs irgi esate tokios nenusakomai mane nervinančios prigimties, galite šią sriubą sau pasitiekti iš margarino dėžučių.

Sriuba - tai reikalas, kuriame praktiškai suklysti neįmanoma. Jeigu dar jinai trinta, tai išvis tada virtuvės pradinuko lygmuo pasireiškia. Deja, ši sriuba, remiantis recepto originalu, suklaidino mane kaip reikiant! Tikėjaus, kad ramiai galės pavalgyti bent keturi žmonės, bet jos užteko man ir vos liko antram bliūdeliui. Dėl to perspėju - tas kiekis, kurį aš nuorodau, tinkamas dviems žmonėms. Broliai seserys, imkit manęs ir klausykit ir tatai klausydami permanykit, nes aš rimtai čia perspėju, kad po nežiopsotumėt žvairai į puodą su klausimu savo akyse “O kur sriuba”. Dar vienas toks pastebėjimukas - man sriuba išėjo ITIN tiršta (tai jau trečias didžiosiomis raidėmis parašytas žodis tekste, todėl reikia atkreipti dėmesį, kad tai ITIN svarbu), nors grietinėlės pyliau net daugiau nei reikia. Todėl gamindama antrą kartą, po ranka turėčiau dar vieną grietinėlės indelį. Bet užtat buvo labai skanu, neprireikė nei druskos, nei pipirų. Skonis tikrai stiprus, todėl turint šalia grietinėlės, galima dar ir pareguliuoti tą stiprumą.

Receptą priskyriau visai cool kategorijai, nes nėra jis visiškai jau prie pigiųjų. Labiau nuskils tiems, kurie turi vyno bonką kur slapčia pasidėję, tada nereikės jo pirkti. Nors kažkada internete guglinau kuo pakeisti vyną recepte, tai galima kažkaip esant reikalui ir su vyno actu pašmaikštauti. Mano vyno bonka buvo atlikus nuo Kalėdų, tai ITIN retas atvejis. Jis buvo iš organiškų vynuogių ir su gražia etikete. Deja, aš padariau neatleistiną nuodėmę - likutį išpyliau. Gal iš pykčio, kad nebegaliu daugiau gerti alkoholio (mano organizmas tam intensyviai priešinasi). Kvailai padariau šiaip. Galėjau dar kur nors jį panaudoti. Įdomu būtų užsišaldyt vyno kubelių ir po to juos dėti į vodkos kokteilius. O, kaip aš norėčiau prisigert iki žemės graibymo ir kad nieko man nebūtų!

Pakartosiu dar kartą: DVIEMS žmonėms reikės:

sauso balto vyno bonkos (siūlau pirkti bonką ir po to likusiu vynu pasimėgauti. Nebūtinai prie sriubos), iš kurios receptui naudosime 237 ml (aš labai tiksliai šį kartą laikiausi visų nurodymų, kita vertus, kaip sakoma, mililitras šen, mililitras ten, toks jau tas gyvenimas);

1 v. š. alyvuogių aliejaus (reiktų sugalvoti kažkokį kodinį pavadinimą alyvuogių aliejui. Manau, vadinsiu jį nuo šiol Olimpo skystu auksu);

1 vidutiniško dydžio svogūno, supjaustyto jau;

12 ištrėkštų vampyro priešnuodžio skiltelių. Aš tai kaip česnako mylėtoja stengiausi kuo didesnes skilteles išsirinkti;

946 ml bilenkokio sultinio;

lauro lapas;

maždaug pusė lietuviško prancūziško batono, sugabaliukinto (kodėl aš taip vadinu bagetę, jums kyla klausimas. Man tiesiog kažkaip neapsiverčia liežuvis to batono iš Iki su xz kuo viduje vadinti realiu ir tikru prancūzišku batonu, nes skamba diletantiškai. Gal taip galėčiau pavadinti batoną už pitaką iš kokios nors kepyklėlės senamiestyje, bet kaip sakoma Iki arčiau namų…);

riebiausios grietinėlės indelis (nepamenu, kiek ten dabar tiksliai jame mililitrų, man rodos 200 ar 250) + dar vienas indelis AFDRUG;

galima parmezano (nors recepto originale naudoja griujerio sūrį. Aš taip guglinau, kur jo būtų galima nusipirkti, kad net dūmai rūko, ir vistiek neradau).

Gaminimas užtrunka ilgokai. Čia ne picos pašildymas mikrobanginėje, kurios aš realiai net ir neturiu.

Pradedame nuo didelio puodo paėmimo. Juokas čia. Juk sakiau, kad sriubos dviems žmonėms tik išeis. Užteks ir mažesnio puodo. Pilame aliejų ir užkepiname svogūną su česnakais kokias 10 minučių. Iš pradžių išsigandau tokio ilgo kepinimo, bet reikia nusistatyti ne per didžiausią ugnį. Jeigu pradeda biški prisvilti, galima šlakelį vyno įlašinti ir su mentele nudrožti nuo dugno degėsius. Man biški prisvilo, nes aš ir lygioj vietoj sugebu užkliūti už ko nors. Praėjus 10 minučių, supilame visą vyną (tik ne visą bonką), uždengiame puodą ir paliekame tušintis vėl 10-čiai minučių. Ugnį reikėtų dar labiau sumažinti. Jau po namus po truputį ima sklisti rūgšties kvapelis. Retkarčiais šiaip reiktų tuos besiburbuliuojančius svogūnus ir česnakus pamaišyti, nes AFDRUG (kaip matote, šiame recepto šis žodis labai reikalingas) prilips prie dugno.

Kai praeina nurodytas laikas, pilam ant svogūnų tušonkės sultinį ir metam lauro lapą į vidų. Viskas užverda ir teverda 20-30 minučių. Aišku, per ta laiką pamaišom karts nuo karto, bet negi jūs, skaitytojai, tokie durni esat, kad pastatot puodą virti ir niekada neprajudinat viralo.

Gerai, laikas praėjo. Galima išimti lauro lapą. Vargšas jis tarp prieskonių. Tikrąją to žodžio prasme jį išnaudoja ir po to išmeta. Visai nesvarbu, kad didingais antikos laikais visokių olimpiadų laimėtojus vainikuodavo šio kilnaus medžio vainikais. Bet esmė čia ne lauro lape, o batone - tartiufe (tipo nes jis apsimeta prancūzišku, nors pagamintas Ukmergės gatvėj arba kokiam kitam neprabangiam Vilniaus rajone).

Reikia batono gabaliukus sudėti į sriubą ir palikti vėl 10 minučių, kad batonas normaliai sudrėktų. Tada sriubą galima pertrinti. Kaip matote pirmojoje nuotraukoje, mano sriuboje liko šiek tiek batono gumuliukų, bet tai nieko baisaus. Tiesiog ten buvo kampiniai gabaliukai su stora žieve (nors pala. Dabar aš pasimečiau - kaip vadinasi duonos luoba? Tipo ta kieta, kur ant viršaus, turiu omenyje? Žievė?) ir blenderis jų neįveikė. Ai, prisiminiau - pluta. Tai jo, pluta biški kieta buvo.

Petrinus sriubą, ją dar užkaitiname ir sumaišome su vienu indeliu grietinėlės. Kitą indelį naudokite, jeigu norite skysčiau/švelniau. Ant viršaus dar galite užsiberti parmezano, nors mane tai jis jau pradeda nervint. Visur, matai, tinka jis, tipo sūrių karalius.

Cool lęšių ragù vargšams

Thu, 09 Feb 2012 07:26:04 -0500

Panaudojau žodį “vargšams” pavadinime, nes tikiuosi, kad jis sugeneruos man daugiau lankytojų srauto.

Šis patiekalas virtuvėje prilimpa dėl tokių priežasčių:

1) nes jis cool, t. y. pigus

2) nes jis universalus, t. y. aš jį valgiau su makaronais, bet jis derėtų ir prie kokios nors gurmaniškos duonos, vištienos kepsnio be nieko, skrudintų bulvių ir pan. Jis šiek tiek primena maklę, kurią aš gaminau anksčiau, bet yra subtilesnis ir labiau užneša į Europos pietų virtuvę, gal Italijos sakyčiau

3) nes jį lengva padaryti ir iš tokio kiekio, kurį pateiksiu, keturi žmonės gali pasprogti nuo persivalgymo. Taip pat ragù gali stovėti šaldytuve porą dienų ir nieko jam neatsitiks. Vienintelis dalykas, kuris gali įvykti - jums atsibos jį valgyti

4) nes lęšius būtina yra inkorporuoti į savo dietą. Žiemą, kai visos daržovės pardėse būna nudažytos ir be skonio, lęšiai man jas atstoja. Taip pat jie yra labai sveiki, nors nežinau kuo, nes nesigilinu į visokius angliavandenius. Visada pravartu jų turėti spintelėje, kaip ir pravartu visada turėti juodą suknelę (pravarčiausia aišku turėti milijoną rūbų apskritai).

Taigi, ragù. Šiaip tai yra tiesiog mėsos padažas, kaip pvz. nuvalkiotas Bolonijos padažas. Mano ragù yra šiek tiek iškrypėlesnis, nes jis be mėsos, bet pagrindas - standartinė šventoji daržovių trejybė: svogūnai, morkos ir salierai. Tokia būna visų ragù pradžia, itališkai jinai vadinasi soffritto (thnx Wikipedia).

Man ragù asocijuojasi su senais žurnalais (dar milenijumo laikų) Cosmopolitan, Moteris ir pan. Ten būdavo tokia recepto reklama per visą puslapį, tik nepamenu tikslios firmos, gal Maggi arba Knorr. Reklamuojamas patiekalas vadinosi ragù “Egoistė”. Mano gėda tame, kad šis pavadinimas man visame kame atrodė ant tiek užsienietiškas, kad aš nesuvokiau, kad tai tiesiog padažas, pavadinimu “Egoistė”. Aš galvojau, ką tą egoistė reiškia. Nes aš jį skaitydavau ne e-go-is-tė, o e-gois-tė :D Galvojau, gal čia prancūziškai ką nors reiškia. Toks mano pirmasis gyvenime susidūrimas su ragù. Antrasis tai šitas.

Receptą aš paėmiau iš savo mėgstamiausios receptų svetainės. Labai praverčia ši svetainė, kai užknisa visi blogai, kur per levandų užuolaidas ir svaigimus apie šaltį ir židinį su mylimuoju nesimato recepto esmės. Dabar kai pagalvoju, tai iš tokių kiekių, kurie nurodyti recepto originale, pavalgytų čiuju 20 žmonių.

Mano modifikacijos:

1) kaip galite matyti, recepte parašyta “pomidorų piurė”. Tai aš pardėje kadangi jos neradau, pirkau pomidorų TYRĘ. Realiai man nerūpi, čia skirtingi dalykai, ar tie patys. Realiai kartais gali pasirodyti, kad man niekas nerūpi, bet priešingai, man netgi labai rūpi visokie dalykai: maži vaikiukai, maži šuniukai, šokoladukai, solerkė ir t. t.

2) nenaudojau sultinio. Net gėda sakyti kodėl - dėl to, kad nepaskaičiau recepto iki galo, ir kai jau reikėjo pilti sultinį, pamačiau, kad neturiu aš jo. Bet nepalūžau ir išgelbėjau receptą savo stiliumi. Kaip - skaitykit reikiamus ingridientus.

3) nenaudojau spagečių, nes nervina jie mane. Neišeina man normaliai jų išmaišyti ir į burną netelpa po to. Tai aš nukandinėju galus kaip koks senukas ir po to lėkštės dugne lieka tie galekai, kurių neįmanoma su šakute sugraibyti. Karoče, penne rulez!

Kaip jau minėjau, keturiems paršams pamaitinti reikės:

1 morkos iš didesnių serijos, supjaustytos kubeliais. Galima ir sutarkuoti būtų, bet, kita vertus, taip tik supurvintume papildomą virtuvės įrankį;

1 vampyrų priešnuodžio pusbrolio (durniams - svogūno), supjaustyto smulkiai, vidutinio dydžio. Mano tai svogūnas buvo beveik pražydėjęs kažkoks;

2 saliero pagaliukų, irgi supjaustytų;

400 g ar tai ml (nepamenu) vertės konservuotų pomidorų skarbonkės. Nekenčiu Iki parduotuvės šiaip dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų - ten nebūna pirkti jau susmulkinti konservuotų pomidorų, dėl to reikia traukyt iš skarbonkės juos ir pjaustyt. Labai pavojinga, nes galima susižeisti į aštrų skarbonkės kraštą. P. S. skarbonkės neišmeskite, pasakysiu, kaip ją vėliau galima naudingai panaudoti;

maždaug 200-250 g raudonųjų lešių, čia aš iš akies kadangi dėjau, tai tiksliai nežinau;

pomidorų tyrės (reikės įvairaus kiekio);

3 lauro lapai;

po 2 a. š. džiovinto čiobrelio ir oregano;

2 ištrėkštų skiltelių tikrojo vampyrų priešnuodžio;

2 v. š. alyvuogių aliejaus (aš chaltūrinau ir naudojau alyvuogių išspaudų aliejų);

vandens (tiesiog turėkite po ranka kraną su vandeniu);

pipirų, Tabasko padažo (čia aš pasirinkau tokį pagardinimą).

Pradedame nuo jau minėto soffritto paruošimo, nors realiai čia net nėra ką ruošti. Į keptuvę ateina aliejus, svogūnas, morka ir saliero pagaliukų gabaliukai su česnakais. Kepinam ant nedidelės ugnies kažkur 10-15 minučių. Niekas neturi susvilti.

Praėjus minėtam laikui, į keptuvę sudedam lęšius, pomidorus, supilam sultis, kuriose mirko konservuoti pomidorai, dedam lauro lapus, kitus prieskonius ir įpilam šiek tiek pomidorų tyrės. Dabar prasideda šio ragù esmė - reik jį traktuoti kaip risotą, t. y. daugiaryžį. Reikia pridėti skysčio po nedaug tik tada, kai prieš tai įdėtas skystis beveik išgaruoja ar tai įšunta į lęšius. Dėl to paimkit pomidorų skarbonkę ir padarykit iš jos naudą - įpilkit vandens ir pilkit į ragù. Taip žaisti reikės tol, kol lęšiai bus gatavi ir minkšti. Tiksliau sakant, gatavi, nes minkšti. Aš tai miksavau šitaip - vieną kartą įpildavau vandens, kitą kartą pomidorų tyrės, kad skonio labiau daugiau atsirastų. Vaizdas apačioje maždaug parodo, kaip turi atrodyti šis ragù.

Šiaip čia kaip ir jau viskas, nes kai ragù išsitroškina, galima jau jį valgyti. Aš dar pridėjau Tabasko į vidų ir pipirų šiek tiek, nes man norėjos tos ugnies patiekale. Nekenčiu žiemos, man jinai patinka tik dėl kašmyro megztinių.

Nepamirškit išsivirti makaronų. Aš tai nepamiršau.

Ai, beje, tinka čia parmezanas, kaip ir visur kitur.