Atsiprašau, kad pavadinimas toks ilgas, bet tiesiog aš negaliu prisiimti sau atsakomybės už tai, kad kokiai nors vištai ar žąsinui po to nepatiks galutinis rezultatas.

Bet prisiekiu, gavosi ne tai kad normaliai, bet net ir išvis labai skaniai. Pirmą kartą man pavyko suderinti sezamų aliejų, soją ir kitas kitaicų nesąmones viename patiekale, kuris šiaip turi grynai ryškių aliuzijų į kaimiečių ir ubagų virtuvę (kuri yra mano pagrindinis analizių objektas, ką jau galėjote pastebėti, nes nuo Alexander Wang tašės iki užkandžiavimo kruopomis - tik vienas žingsnis*) - tai būtų morkos ir kopūstai.

Read More

Norėčiau pakalbėti apie maisto svarbą gyvenime. Norėčiau todėl, kad vakar valgiau sveikai (pusryčiams - pasukų varškė, užkandžiams - persikai ir lazdelės su sezamais, vandens bonka, pietums - šie ryžiai ir porcija ledų šiaip atsigaivinimui), o šiandien valgau šūdą (kiaušinienė su šlykščia sudžiūvusia duona, pietums - pica iš čileko, vakarienei - dar viena pica iš čileko, nes dvi už vienos kainą, ir dar geriu koke kolą visą dieną, nes daugiau nieko namie nėra gerti, vanduo iš krano mane nervuoja, o negaliu iš namų išeiti, nes turiu tik 2 lt ir mano galva atrodo tikrąja to žodžio prasme kaip svogūnas). Šūdo valgymas man iš karto atsiliepia. Iš pradžių užgriaužia sąžinė, po to pasireiškia nuotaikų kaita, po to neina prašikt, o dar po to šiknos skylė pati tiesiog atsiveria ir devintoji banga atšniokščia. Jūs sakote: kaip tu gali prie maisto kalbėti apie fekalijas? Aš jums atsakau tris šmaikščius faktus apie šūdus:

1. Kaimiečiai galvoja, kad fekalija - tai egzotiškas užsienietiškas žmogaus vardas

2. Kartais būna, kad šunys valgo šūdus, kuriuos randa gatvėj

3. Nuo maisto iki šūdo - tik viena virškinimo sistema!

Read More

Panaudojau žodį “vargšams” pavadinime, nes tikiuosi, kad jis sugeneruos man daugiau lankytojų srauto.

Šis patiekalas virtuvėje prilimpa dėl tokių priežasčių:

1) nes jis cool, t. y. pigus

2) nes jis universalus, t. y. aš jį valgiau su makaronais, bet jis derėtų ir prie kokios nors gurmaniškos duonos, vištienos kepsnio be nieko, skrudintų bulvių ir pan. Jis šiek tiek primena maklę, kurią aš gaminau anksčiau, bet yra subtilesnis ir labiau užneša į Europos pietų virtuvę, gal Italijos sakyčiau

3) nes jį lengva padaryti ir iš tokio kiekio, kurį pateiksiu, keturi žmonės gali pasprogti nuo persivalgymo. Taip pat ragù gali stovėti šaldytuve porą dienų ir nieko jam neatsitiks. Vienintelis dalykas, kuris gali įvykti - jums atsibos jį valgyti

4) nes lęšius būtina yra inkorporuoti į savo dietą. Žiemą, kai visos daržovės pardėse būna nudažytos ir be skonio, lęšiai man jas atstoja. Taip pat jie yra labai sveiki, nors nežinau kuo, nes nesigilinu į visokius angliavandenius. Visada pravartu jų turėti spintelėje, kaip ir pravartu visada turėti juodą suknelę (pravarčiausia aišku turėti milijoną rūbų apskritai).

Read More

Tai graikiškas patiekalas, bent jau taip sako internetas. Graikija tokia šalis, kuri nėra svajonių šalis, o yra reali šalis, pasiekiama. Palyginčiau ją su S. Wonder‘io muzika, kurios dabar klausau. Tai muzika, kuri prieinama kiekvienam žmogui, bet tai nereiškia, kad ji dėl to bloga. Mažai yra tokios muzikos, kuri būtų visiems prie širdies ir dar gera. O kiti dar galvoja “Aha, ši muzika visiems patinka, dėl to reiškia ji šūdina” (čia tik tarp kitko, nes jie esa kvailiai). Tai Styvis Stebuklas tikrai pateisina savo pavardę. Tingiu daugiau šią paralelę reflektuoti. Geriau papasakosiu, ką aš veikiau Graikijoj.

Graikijoj aš dirbau. Bet ne ten kur dauguma vidutinio intelekto koeficiento vertės vadybininko išsilavinimo studentų važiuoja. Jie visi važiuoja prie jūros, ten, kur balti namukai. Aš važiavau prie sienos, ten kur analfabetai ir albanai vaikštinėja kalnuose ir gali tave primušti. Čia man taip sakė mano vienintelė draugė Maria. Nes mane traukė labai tie kalnai. Dar vienu metu ten pažiūrėjau filmą Into the Wild, pagalvojau, ką, aš gal ne laisvas žmogus? Nx aš negaliu kalnais palaipiot? Pamatyt pasaulio? Taip ir nepalaipiojau. Palaipiojau tik girta ant baro. Lipau aš ten dėl to, kad dirbau barmene. Bet labiau dirbau gėrike. Bet man visai patiko, nes nebuvo niekada jokio paxmo. Ne taip, kaip dabar, su panikos priepuoliais. Vieną kartą man senis sako: “Wie viele cocktail fur dich du gehen tanzen?”. Und dan ich sage: “Zehn!”. Galvojau, gurkšnosiu po vieną visą vakarėją iki 5 ryto, kai viskas jau turi užsidaryti ir pabėgsiu miegot. Bet šeimininkas man liepė visus dešimt iš karto pasistatyt ant baro ir iškart gert, dėl to po to aš nieko nebeatsimenu.

Pereidama prie patiekalo pasakysiu tik tiek - aš tokio Graikijoje neragavau. Tiesiog Maria man darydavo valgyt kai ką kitą. Labai daug jie valgė patiekalų iš lęšių, po to dar dažnai gaudavau kiaušinių, kepsnių (tai buvo patys skaniausi kepsniai mano gyvenime), ryžių arba makaronų su tokiu raudonu padažu ir dar mano mėgstamiausią mišrainę su makaronais, tunu ir gruzdinta duona. Pats šlykščiausias patiekalas būdavo vištiena ryžių sriuboje su citrinom. Aš jį visada atiduodavau tokiam šuniui (už tai mane Dievas nubaudė poodiniais spuogais tuo laikotarpiu). Kasdien Maria pirkdavo duoną, kažkas panašaus būtų į čiabatą, ir valgydavo ją su viskuo. Tokia ta reali Graikijos šaknų-kaimo virtuvė. Nes aš gyvenau kaime prie miesto, kuris vadinasi Florina. Man labai patiko mano maisto racionas. Taip pat per dieną suvalgydavau po pusę arbūzo ir po dėžutę ledų, nes man buvo liūdna. Po to jau nebebuvo, kai pradėjau maudytis bapkėse.

Pradžioje buvo liūdna, nes aš buvau Dievo apraiška kaimo vidury, gyvenau name, kurio kaimynystėje iš abiejų pusių buvo kurvynai ir niekas nemokėjo angliškai kalbėti (išsisukti iš situacijų man padėjo esperanto ir kūno kalbos žinios). Taip pat visi kaimiečiai irgi galvojo, kad aš kurva iš Rumunijos. Po to pamatė, kad manęs taip lengvai nepaimsi. Tai va, aš sėdėdavau lauke, žiūrėdavau į tuos kalnus, kukurūzų lauką, įsivaizduodavau, kad aš jau savo svajonių šalyje - štatuose… Bet į realybę mane grąžindavo povo klyksmas iš kaimyninio kiemo. Ir tada aš eidavau į barą, kur visokie chrepukai prašydavo, kad aš padaryčiau jiems frappe. Taip ir neišmokau žmoniškai jos padaryti.

Ir vėl aš nutolau nuo patiekalo būties. Mane patraukė šis patiekalas, nes jame naudojamas vienas mano valgomiausių ingridientų - vištiena, o taip pat vienas ingridientas, kuris savo forma, spalva ir faktūra galėtų būti puikiausiu aksesuaru - baklažanas. Ir nes kad jis tipo graikiškas (patiekalas, ne baklažanas). Man vistiek patinka Graikija, kadanors aš į ją sugrįšiu triumfuodama kaip Napoleonas. Sunku man žodžiais aprašyti jausmus šiai šaliai.

Read More

Visų pirma, tai aš iš tikrųjų nevegetarė. Man taip noris pasakyt, kad visi ten žaliavalgiai debilai, bet gal geriau būsiu neutralioje pozicijoje.

Aš tiesiog nevalgau mėsos dažniausiai, nes dažniausiai man jinai neskani ir aš pati nemoku jos skaniai padaryti. Bet tuo pačiu iš mėsos srities aš valgau šiuos produktus: šašlus, picą su šonine, medžioklines dešras, šiaip dešrą kartais, mėgčiau ir steiką, minimum už 70 lt. Valgiau faršą kažkada, bet dabar nebepatinka man jisai. Tik kotletai namie patinka. Bet užtat aš valgau vištieną ir labai retai žuvį. O jei galėčiau, tai išvis valgyčiau tik ledus ir saldumynus.

Jau seniai norėjau išbandyti vegetarišką hamburgerį, kur mėsa pakeičiama kuo nors. Daug tokių receptų vaikšto internete. Absoliučiai nesigailiu, kad pabandžiau, nes buvo skanu (prisiekiu savo visais rūbais) žiauriai. Ir sveikiau, negu faršas su šūdais iš Iki. Ir netgi pagalvojau, kad čia yra cool receptas, nes jis pigus! Ir kadangi persivalgoma nuo praktiškai vieno hamburgerio, tai iš mano kiekio gali pavalgyti 8 žmonės! Nerealu!

Read More

Nors iš tokio pavadinimo turbūt tikiesi žmogus mažiausiai Chanel kostiumėlio, jo čia nėra ir jo nėra mano spintoje taip pat.

Sriuba geras daiktas. Jeigu man reiktų rinktis, ar sriuba, ar naujas rankinukas, aš pasirinkčiau rankinuką. Nes aš materialistė. Bet vistiek mėgstu virti sriubą. Man patinka virimo procesas, po kurio aš nebenoriu tos sriubos valgyt. Man nepatinka, kad visąlaik pas mane sriubos lieka kitai dienai, bet kitą dieną aš tingiu ją šildyti ir išpilu į klozetą. Dėl to aš esu siaubingas žmogus ir mane vis dar išberia spuogais. Bet aš tiesiog negaliu prisiverst valgyt likučių nuo praeitos dienos (išimtys: tortai, pyragai, pica, balta mišrainė).

Ši sriuba man patiko, nes joje panaudojamas neatpažintas virtuvės objektas: perlinės kruopos, kurias valgo paukščiai ir pradinukai. Aš žinojau, kad tokios yra, bet niekada nebuvau jų pirkus. Dabar jau buvau.

Read More

Galiu drąsiai pasigirti, kad aš tikrai išradau žodį “cukinys” - šiandien tikrinau google ir tokio žodžio nėra. Kadangi lengvai galiu išrasti bilenką, tai išradau šį žodį, jis reiškia “cukinijų kepinys”. Kitaip sakant, cukinys. Esu labai protinga ir atsakinga, todėl apmąsčiau ir situaciją, kad kitiems asmenims šis žodis gali asocijuotis su cukatais-cukatomis (nežinau, ar cukatos vyrai, ar moterys). Kažkodėl mane ką tik ištiko meilės ir susižavėjimo savo bernu priepuolis. Man atrodo, aš meilės dievas, ta prasme, to dvasinio ryšio ir gerų bangų skleidimo. Grįžtant prie cukatų, tai cukinys skamba lygtais kažkas bendro su cukatomis būtų. Bet taip nėra, nes cukatos jau seniai išėjo iš virtuvės mados (jos buvo madingos penktoj klasėj per darbų pamokas).

Žodžiu, cukinys. Jo atsiradimo mano virtuvės receptrobe (nuo žodžio garderobas) istorija tokia: tiesiog namiese buvo cukinija, bet ne ta pailga, o tokia žiauriai didelė kaip kamuolys. Ir visi tos cukinijos nemėgo, nes prasidėti su apvalios formos daržove yra kančia. Tada aš pagalvojau, google analytics vistiek verkia, tai man reiktų nuvemt čia kokį receptuxą. Peržiūrėjusi savo receptų selekciją (P. S. man ką tik pasivaideno, kad į mane skrenda šikšnosparnis), ten radau lengvą cukinijų apkepo receptą, kuris man pasakė “Padaryk mane, Martyna” (nes mano vardas Martyna).

Read More

Šios salotos (o gal reikia įvardyti kaip mišrainę) tinka vegetarams, veganams, kitiems durniams… Bet kadangi nieko gero pradėti naują blogo įrašą pykstant ant visų, tai galiu pasakyti, kad šios salotos patiko namie esančioms moterims (komentarai: “Labai sveika”, “Nu geras, kaip čia sugalvojai tokį derinį?”, “O kai aš neseniai dariau su lęšiais, tai niekas nevalgė…”), bet ne vyrui, t. y. mano broliui (tik nepagalvokit, kad neturiu berno - aišku, turiu, tik jis ne Kaune gyvena. Ta prasme mūsų santykiai nėra per atstumą - tiesiog aš vasarą dirbu Kaune). Ir čia aš išvedžiau vėlgi tą paralelę su drabužiais - aš pirkau kaip tik suknelę, kurios iš pirmo žvilgsnio nepavadintum labai gražia, nes ji atrodo beformė (kaip ir šios salotos atrodo kažkokios nedadarytos iš pirmo užmanymo), bet kai aš ją užsidedu, aš suteikiu jai formą ir tada visi manęs nori (kaip ir šios salotos - kai įsidedi jas į burną, iškart supranti, kad čia geras daiktas).

Deja, visi namie galvoja, kad tai mano kūryba. Deja vėl, bet aš triochala esu, bet (ir vėl jau antrą kartą šiame sakinyje) namie neprisipažinau, kad čia ne aš sugalvojau. Deja (x3), internete turiu atskleisti šių salotų kūrėjo tapatybę - tai Kitchen Konfidante (visi mes iš dalies juk einame link konfidancijos virtuvėje).

Read More

Cool receptai returnz!

Kadangi vieną dieną aš ir mano kietasis diskas išsiskyrėm (aš žiauriai verkiau), tai dabar darau receptus iš knygų, o ne iš interneto.

Kadangi aš labai tingiu daug rašyti (nes turiu apie daug ką pasvajoti), tai prisiekiu, tikrai rašysiu trumpai ir aiškiai. 

Minestra itališkai ne tik kad reiškia sriubą, bet ir egzistuoja kaip tam tikras realus sriubos variantas. Jis dar vadinamas minestrone (čia remiuosi vikipedija, nes jinai paaiškino, kad tas one yra tiesiog augmentatyvinė priesaga. Paaiškinimas besmegeniams ir supermamoms: augmentatyvinė priesaga pabrėžia didelį kiekį, nu krč dydį apskritai. Augmentatyvas - deminutyvo antonimas). Vienu žodžiu, minestra yra sriuba, kuo tirštesnė, tuo geriau, kuo ten visko daugiau, tuo zajybiškiau visiems. Jeigu kažkas kažkam nepatinka, tai galit išeit (ta prasme, iš šito puslapio išeit).

Read More