Norėčiau pakalbėti apie maisto svarbą gyvenime. Norėčiau todėl, kad vakar valgiau sveikai (pusryčiams - pasukų varškė, užkandžiams - persikai ir lazdelės su sezamais, vandens bonka, pietums - šie ryžiai ir porcija ledų šiaip atsigaivinimui), o šiandien valgau šūdą (kiaušinienė su šlykščia sudžiūvusia duona, pietums - pica iš čileko, vakarienei - dar viena pica iš čileko, nes dvi už vienos kainą, ir dar geriu koke kolą visą dieną, nes daugiau nieko namie nėra gerti, vanduo iš krano mane nervuoja, o negaliu iš namų išeiti, nes turiu tik 2 lt ir mano galva atrodo tikrąja to žodžio prasme kaip svogūnas). Šūdo valgymas man iš karto atsiliepia. Iš pradžių užgriaužia sąžinė, po to pasireiškia nuotaikų kaita, po to neina prašikt, o dar po to šiknos skylė pati tiesiog atsiveria ir devintoji banga atšniokščia. Jūs sakote: kaip tu gali prie maisto kalbėti apie fekalijas? Aš jums atsakau tris šmaikščius faktus apie šūdus:

1. Kaimiečiai galvoja, kad fekalija - tai egzotiškas užsienietiškas žmogaus vardas

2. Kartais būna, kad šunys valgo šūdus, kuriuos randa gatvėj

3. Nuo maisto iki šūdo - tik viena virškinimo sistema!

Read More

Visų pirma, tai aš iš tikrųjų nevegetarė. Man taip noris pasakyt, kad visi ten žaliavalgiai debilai, bet gal geriau būsiu neutralioje pozicijoje.

Aš tiesiog nevalgau mėsos dažniausiai, nes dažniausiai man jinai neskani ir aš pati nemoku jos skaniai padaryti. Bet tuo pačiu iš mėsos srities aš valgau šiuos produktus: šašlus, picą su šonine, medžioklines dešras, šiaip dešrą kartais, mėgčiau ir steiką, minimum už 70 lt. Valgiau faršą kažkada, bet dabar nebepatinka man jisai. Tik kotletai namie patinka. Bet užtat aš valgau vištieną ir labai retai žuvį. O jei galėčiau, tai išvis valgyčiau tik ledus ir saldumynus.

Jau seniai norėjau išbandyti vegetarišką hamburgerį, kur mėsa pakeičiama kuo nors. Daug tokių receptų vaikšto internete. Absoliučiai nesigailiu, kad pabandžiau, nes buvo skanu (prisiekiu savo visais rūbais) žiauriai. Ir sveikiau, negu faršas su šūdais iš Iki. Ir netgi pagalvojau, kad čia yra cool receptas, nes jis pigus! Ir kadangi persivalgoma nuo praktiškai vieno hamburgerio, tai iš mano kiekio gali pavalgyti 8 žmonės! Nerealu!

Read More

Galiu drąsiai pasigirti, kad aš tikrai išradau žodį “cukinys” - šiandien tikrinau google ir tokio žodžio nėra. Kadangi lengvai galiu išrasti bilenką, tai išradau šį žodį, jis reiškia “cukinijų kepinys”. Kitaip sakant, cukinys. Esu labai protinga ir atsakinga, todėl apmąsčiau ir situaciją, kad kitiems asmenims šis žodis gali asocijuotis su cukatais-cukatomis (nežinau, ar cukatos vyrai, ar moterys). Kažkodėl mane ką tik ištiko meilės ir susižavėjimo savo bernu priepuolis. Man atrodo, aš meilės dievas, ta prasme, to dvasinio ryšio ir gerų bangų skleidimo. Grįžtant prie cukatų, tai cukinys skamba lygtais kažkas bendro su cukatomis būtų. Bet taip nėra, nes cukatos jau seniai išėjo iš virtuvės mados (jos buvo madingos penktoj klasėj per darbų pamokas).

Žodžiu, cukinys. Jo atsiradimo mano virtuvės receptrobe (nuo žodžio garderobas) istorija tokia: tiesiog namiese buvo cukinija, bet ne ta pailga, o tokia žiauriai didelė kaip kamuolys. Ir visi tos cukinijos nemėgo, nes prasidėti su apvalios formos daržove yra kančia. Tada aš pagalvojau, google analytics vistiek verkia, tai man reiktų nuvemt čia kokį receptuxą. Peržiūrėjusi savo receptų selekciją (P. S. man ką tik pasivaideno, kad į mane skrenda šikšnosparnis), ten radau lengvą cukinijų apkepo receptą, kuris man pasakė “Padaryk mane, Martyna” (nes mano vardas Martyna).

Read More

Šios salotos (o gal reikia įvardyti kaip mišrainę) tinka vegetarams, veganams, kitiems durniams… Bet kadangi nieko gero pradėti naują blogo įrašą pykstant ant visų, tai galiu pasakyti, kad šios salotos patiko namie esančioms moterims (komentarai: “Labai sveika”, “Nu geras, kaip čia sugalvojai tokį derinį?”, “O kai aš neseniai dariau su lęšiais, tai niekas nevalgė…”), bet ne vyrui, t. y. mano broliui (tik nepagalvokit, kad neturiu berno - aišku, turiu, tik jis ne Kaune gyvena. Ta prasme mūsų santykiai nėra per atstumą - tiesiog aš vasarą dirbu Kaune). Ir čia aš išvedžiau vėlgi tą paralelę su drabužiais - aš pirkau kaip tik suknelę, kurios iš pirmo žvilgsnio nepavadintum labai gražia, nes ji atrodo beformė (kaip ir šios salotos atrodo kažkokios nedadarytos iš pirmo užmanymo), bet kai aš ją užsidedu, aš suteikiu jai formą ir tada visi manęs nori (kaip ir šios salotos - kai įsidedi jas į burną, iškart supranti, kad čia geras daiktas).

Deja, visi namie galvoja, kad tai mano kūryba. Deja vėl, bet aš triochala esu, bet (ir vėl jau antrą kartą šiame sakinyje) namie neprisipažinau, kad čia ne aš sugalvojau. Deja (x3), internete turiu atskleisti šių salotų kūrėjo tapatybę - tai Kitchen Konfidante (visi mes iš dalies juk einame link konfidancijos virtuvėje).

Read More