Turiu klausimą - pagal ką jūs nusprendžiant, kuriuos ingredientus pavadinime sakyti, o kuriuos ne? Aš labiausiai mėgstu sugalvoti pavadinimą, kuris iš viso neatskleistų ingredientų (pvz. Sekmadienio depresijos sriuba, Pirmadienio nuobodulio kepsnys ir t. t.), bet kartais tai atrodo n00biškai ir aš pasijaučiu kaip šėką pjovus. Šioje mano gamintoje sriuboje rasime morkų, svogūnų, kokosų pieno, pupelių ir apelsinų sulčių. Kadangi tipo aš mokslininkė, tai priėjau tokių išvadų:

1. Pavadinime išvardijami ingredientai, kurie sudaro patiekalo pagrindą. Taip aš ir padariau. Nors sriuboje daug svogūnų, bet svogūnai ir taip jau būna kiekvienam patiekale (kitaip sakant hitas viso pasaulio virtuvėse jau 10000 metų), tai jų nereikia vardyti. O kad skaitytojas nepasibodėtų rašytojo kūryba, negalima ir išvardyti daugiau nei trijų ingredientų, bo užpis skaityt. Trys būtų tas optimalus skaičius (priklausomai dar nuo to, koks tas ingredientas, jeigu tai “obuolys” - OK, jei “musių užpakalinių raumenų išpjovos rėmuo” - tai neverta, nes labai prasitęs pavadinimas.

2. Pavadinime išvardijami ingredientai tie, kurie suteikia patiekalui egzotiškumą. Tai padės atkreipti potencialaus internete žioplinėjančio kvaišelio dėmesį. Tarkim, jūs gaminate vištieną su daug visokių daržovių, bet pagardinate pipirais iš Somalio, tai pavadinime taip ir rašot - “Vištiena su pipirais iš Somalio”, o ne “Vištiena su įvairiomis šakninėmis daržovėmis bei pora ankštinių kultūrų, o ir dargi pipirais iš Somalio”.

4. Pavadinimą sudaro du žodžiai, arba vienas, dar blogiau (išskyrus atvejį, aprašytą 4 punkte žemiau). Laikas nupūsti dulkes nuo tokių atgyvenų. Tik man labai sunkiai sekasi sugalvoti, koks čia galėtų būti vieno žodžio pavadinimas. Į galvą šauna tik “Balandėliai” ir “Cepelinai”, kurių receptai ne internete, o šeimos analuose turėtų būti užrašyti. Aišku, kartais būna klasikiniai receptai su vieno žodžio pavadinimu, bet tuos receptus išvis neįdomu skaityt. 

3. Pavadinimui sugalvoti pasinaudojate savo kūrybos versme. Čia kaip ir geriausias variantas. Skaitant Skonių blogą, matosi, kad nelabai kam sekasi su šiuo variantu.

Čia tokia būtų atmestina šios temos interpretacija. Giliau lįsti tingiu, nes karšta ir šiaip noriu greičiau pabaigt šitą receptą, kad galėčiau pasikasyt kojas.

Read More

Iš tikrųjų nei aš žinau, kodėl pasakiau, kad su kišenėm, nei ką. Gal todėl, kad man šitas keksas (kurį mano močiutė pavadino boba, todėl dar kaip ir reiktų atskiros diskusijos, kad gal tai ir boba) primena sijoną su kišenėm, kuris mano vaikinui atrodė per ilgas ir jis sakė “Tu atrodai kaip boba (na, štai ir atsirado kažkoks jau ciklinis ryšis tarp kekso, bobos, merginos, vaikino ir sijono), todėl aš su tavim niekur neisiu”. Dabar pagalvojus, tai buvo nekaltos plaukuotkojės nuobodaus gyvenimo spalvos sijonas, todėl gal ir gerai, kad aš jo neužsidėjus. Nors mano vidinė kovotoja už moterų teises rėkė “Kovok už save, lūzere”. Bet aš meluoju, nes nelabai jis rėkė, o labiau šnibždėjo, nors gal tai ir buvo musės sparnų ūžesys man prie ausies - buvo vasaros metas ir vabzdžių būna daug net ir kambariuose. Vasaros metas vėl artėja, vadinasi, artėja laikas vėl apgalvoti, ką man reiškia sijono ilgis, sijonas ir plikos kojos. Atsiprašau, kad nešneku apie keksą, bet rūbai svarbiau.

Read More

Ši sriuba patiktų mano močiutei, nes jai (sriubai, ne močiutei) galima panaudoti sudžiūvusį batoną, kuris gulinėja (arba ritinėjasi) duoninėje ir jį gaila išmesti (aš tai radau kitą išmetimo būdą, dėl kurio negriaužia sąžinė - išmetu paukščiams pro langą). Nes mano močiutė nieko neleidžia išmesti - net margarino dėžutės, nes AFDRUG. O jei batoną išmestum, tai o Jėzau, koks uraganas pakiltų namuose. Čia susiduria dvi skirtingos žmonių natūros, nes aš tai esu išmetimo dievas (ir dar mano kiniškas horoskopas - drakonas). Nieko man negaila, tik mažų šunelių. Minimalizmo savybę paveldėjau iš tėčio (skirtumas tik tas, kad jis nieko neišmesdavo, nes jis tiesiog netvarkydavo namų, bet man leisdavo viską išmesti). Man baisiausia, kad žmogus taip prisiriša kartais prie kokio rakando, kad nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo. Tokie žmonės beveik prarasti. Tikiuosi tokia aš niekada netapsiu. Kitas levelis - prisirišimas prie kažkokio daikto padėjimo VIETOS, praktiškai nepagydomas atvejis. Bandžiau taikyti įvairias terapijas šiuo atveju. Galu gale tą objektą išmečiau į konteinerį, o ant viršaus dar užkroviau šiukšlėmis iš visų namų kambarių. Deja, kitą dieną jis stovėjo toje pačioje vietoje ištrauktas iš konteinerio, garantuotai net ir nepraplautas. Pasišlykštėjimui dar pridėsiu faktą, kad tai buvo dantų šepetėlių laikymo indas pripelijusiu dugnu.

Jeigu jūs irgi esate tokios nenusakomai mane nervinančios prigimties, galite šią sriubą sau pasitiekti iš margarino dėžučių.

Read More

Nors iš tokio pavadinimo turbūt tikiesi žmogus mažiausiai Chanel kostiumėlio, jo čia nėra ir jo nėra mano spintoje taip pat.

Sriuba geras daiktas. Jeigu man reiktų rinktis, ar sriuba, ar naujas rankinukas, aš pasirinkčiau rankinuką. Nes aš materialistė. Bet vistiek mėgstu virti sriubą. Man patinka virimo procesas, po kurio aš nebenoriu tos sriubos valgyt. Man nepatinka, kad visąlaik pas mane sriubos lieka kitai dienai, bet kitą dieną aš tingiu ją šildyti ir išpilu į klozetą. Dėl to aš esu siaubingas žmogus ir mane vis dar išberia spuogais. Bet aš tiesiog negaliu prisiverst valgyt likučių nuo praeitos dienos (išimtys: tortai, pyragai, pica, balta mišrainė).

Ši sriuba man patiko, nes joje panaudojamas neatpažintas virtuvės objektas: perlinės kruopos, kurias valgo paukščiai ir pradinukai. Aš žinojau, kad tokios yra, bet niekada nebuvau jų pirkus. Dabar jau buvau.

Read More

Galiu drąsiai pasigirti, kad aš tikrai išradau žodį “cukinys” - šiandien tikrinau google ir tokio žodžio nėra. Kadangi lengvai galiu išrasti bilenką, tai išradau šį žodį, jis reiškia “cukinijų kepinys”. Kitaip sakant, cukinys. Esu labai protinga ir atsakinga, todėl apmąsčiau ir situaciją, kad kitiems asmenims šis žodis gali asocijuotis su cukatais-cukatomis (nežinau, ar cukatos vyrai, ar moterys). Kažkodėl mane ką tik ištiko meilės ir susižavėjimo savo bernu priepuolis. Man atrodo, aš meilės dievas, ta prasme, to dvasinio ryšio ir gerų bangų skleidimo. Grįžtant prie cukatų, tai cukinys skamba lygtais kažkas bendro su cukatomis būtų. Bet taip nėra, nes cukatos jau seniai išėjo iš virtuvės mados (jos buvo madingos penktoj klasėj per darbų pamokas).

Žodžiu, cukinys. Jo atsiradimo mano virtuvės receptrobe (nuo žodžio garderobas) istorija tokia: tiesiog namiese buvo cukinija, bet ne ta pailga, o tokia žiauriai didelė kaip kamuolys. Ir visi tos cukinijos nemėgo, nes prasidėti su apvalios formos daržove yra kančia. Tada aš pagalvojau, google analytics vistiek verkia, tai man reiktų nuvemt čia kokį receptuxą. Peržiūrėjusi savo receptų selekciją (P. S. man ką tik pasivaideno, kad į mane skrenda šikšnosparnis), ten radau lengvą cukinijų apkepo receptą, kuris man pasakė “Padaryk mane, Martyna” (nes mano vardas Martyna).

Read More

O apskritai keptas tai koks penktas gal (neskaičiuoju pyragų iš pakelių). Ką jau padarysi, kad aš daugiau kalbu, negu darau. Ta prasme, noriu padaryti daug visokių pyragų ir sausainių, bet viskas baigiasi tuo, kad aš guliu lovoj ir rytoj man reikia keltis į darbą. Ai, dar kartais randu laiko krapštyt nosiai. Bet kalbos apie snarglius nedera prie šio nesveikai skanaus ir saldaus pyragaus, kurį pagyrė net mano mama (nors šiaip mūsų šeimoje vyrauja tendencija menkinti vienas kito darbą, asmenybę ir t. t.). Norėčiau visokius durnius iš karto perspėti - čia aš hiperbolizuoju apie savo šeimą, nes noriu, kad tekstas būtų šmaikštesnis. Taigi, grįžtant prie pyrago - jis labai pasisekęs kaip mano penktasis ir tuo pačiu pirmasis braškinis. O grįžtant prie to, ko aš noriu dabar - tai aš noriu į Ameriką ir milijoną pinigų išleisti rūbams.

Read More